Vienas kiaušinis galėjo pamaitinti visą šeimą: didžiausias paukštis, kokį kada nors žinojo pasaulis

Madagaskaro milžiniškas dramblio paukštis – sunkiausias kada nors gyvenęs paukštis

Dramblio paukštis, arba Aepyornis maximus, priklausė ratitų grupei, kuriai taip pat priskiriami stručiai, emu ir kiviai.

Tačiau dramblys paukštis netgi stručius, kurie yra didžiausi išlikę paukščiai pasaulyje, atrodė mažyčiai. Dėl savo masyvių kojų ir storo kūno dramblys paukštis buvo sukurtas jėgai, o ne greičiui. Jis negalėjo skristi, bet to ir nereikėjo. Madagaskare turėdamas nedaug natūralių priešų, jis tūkstančius metų viešpatavo salos miškuose ir lygumose.

Fosilijų duomenys rodo, kad šie milžiniški paukščiai dėdavo milžiniškus kiaušinius. Vienas dramblio paukščio kiaušinis galėjo būti ilgesnis nei 33 cm ir talpinti apie 7,5 litro skysčio – tai prilygsta 150 vištų kiaušinių. Šie kiaušiniai yra vieni didžiausių kada nors rastų ir buvo rasti nesugadinti praėjus šimtmečiams po paukščio išnykimo, kartais išplauti į Madagaskaro krantus arba iškasti ūkininkų ir archeologų.

Nepaisant bauginančio dydžio, drambliai greičiausiai buvo žolėdžiai, mintantys vaisiais, lapais ir žemažolėmis.

Keista, bet mokslininkai mano, kad artimiausi dramblio paukščio gyvi giminaičiai yra ne stručiai ar emu, o daug mažesni, neskraidantys Naujosios Zelandijos kivi – tai nustatyta remiantis senovės DNR tyrimais. Šie genetiniai tyrimai taip pat atskleidė, kad dramblio paukščiai Madagaskare sudarė keletą skirtingų rūšių, kurios evoliuciškai labai skyrėsi, todėl jas galima priskirti dviem atskiroms šeimoms.

Dramblio paukščio išnykimas sutampa su žmonių apsigyvenimu Madagaskare, kuris, manoma, vyko apie 500–1000 m. e. m. Šis laikotarpis rodo, kad žmogaus veikla turėjo didelį poveikį jų išnykimui. Nors nėra tiesioginių įrodymų, kad drambliai paukščiai buvo medžiojami iki išnykimo, žmonių apsigyvenimo poveikis – miškų kirtimas, buveinių praradimas ir kiaušinių rinkimas – galėjo drastiškai sumažinti jų populiaciją.

Ypač dideli kiaušiniai buvo lengvas grobis. Vienas kiaušinis galėjo pamaitinti visą šeimą, todėl jie buvo labai patrauklus išteklius. Deginimas ir žemės valymas žemės ūkio reikmėms galėjo dar labiau sutrikdyti jų veisimosi vietas ir maisto tiekimą.

Šiandien drambliai paukščiai gyvuoja tik legendose, kauluose ir retkarčiais muziejuje randamuose kiaušiniuose.
Jie taip pat įkvėpė fantastines pasakas – Markas Polas rašė apie Madagaskare gyvenančius milžiniškus paukščius, galinčius pakelti dramblius, greičiausiai iškreiptą dramblio paukščio legendą. Šios istorijos padėjo kurti mitą apie Roką, milžinišką paukštį iš Artimųjų Rytų mitologijos.

Mokslininkai toliau tiria dramblio paukščių liekanas, kad geriau suprastų Madagaskaro priešistorinę ekosistemą ir greitų žmogaus sukeltų aplinkos pokyčių pasekmes. Jų istorija yra pamokanti: net galingiausios būtybės gali išnykti, susidūrusios su buveinių naikinimu ir pernelyg intensyviu išnaudojimu.

Tačiau šias būtybes vis dar apgaubia didžiulis susižavėjimas ir nuostaba. Jų kiaušiniai yra kolekcionierių ir tyrėjų trokštami. Iš jų kaulų vis dar gaunama naujų žinių apie senovės biologinę įvairovę. O jų įvaizdis – didžiulis, paslaptingas ir išnykęs – primena mums apie gyvenimo salose trapumą, kur evoliucija dažnai vyksta nevaržomai, bet ne visada gali aplenkti žmogaus veiklą.