Šiandien mūsų herojus yra milžiniškas grybas, pievagrybinių šeimos narys, augantis beveik visuose žemynuose, tačiau teikiantis pirmenybę vidutinio klimato zonoms Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje.
Manau, nereikia aiškinti, kodėl jis vadinamas didžiagalviu, o kodėl gigantiškas – taip pat akivaizdu: grybo kūnas gali pasiekti devyniasdešimt centimetrų skersmens ir sverti daugiau nei dvidešimt kilogramų!
Tokius grybus į mišką reikia eiti ne su krepšeliu, o su vežimėliu, ir ne su peiliu, o su kardu.
Maloni šio grybo savybė yra tai, kad jis, kaip ir dauguma šampinjonų, yra valgomas, ir radus vieną gerą egzempliorių, galima apsirūpinti grybais visai žiemai.
Tačiau valgomieji yra tik jauni grybai. Juos lengva atpažinti: pjūvio minkštimas yra baltojo sniego spalvos, be aureolių ir kontūrų.
Bręstant vaisingajam kūnui, jame atsiranda sporos, o minkštimas paruduoja. Tokiu pavidalu jo valgyti nerekomenduojama, nes sporos turi kraują kreipiančių medžiagų.
Taip pat galvūgalis yra vertinga vaistinė žaliava, iš gryno kultūrinio grybo išskiriamas kalvacinas – medžiaga, kuri aktyviai kovoja su piktybinėmis ląstelėmis, jau atlikti bandymai su gyvūnais, įrodę tokio gydymo veiksmingumą.
Gana įmanoma, kad netrukus iš šio grybo pagaminti preparatai pradės gelbėti žmonių gyvybes.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą