Laivo inžinieriai: „Laivo gimimas - labai sudėtingas reikalas“

Klaipėdos universiteto Jūros technologijų ir gamtos mokslų fakultete jaunuoliai jau yra įgiję bakalauro diplomą, tačiau abu netrukus džiaugsis ir magistrantūros diplomais.

Kaip pasirinkote laivo inžinerijos studijas?

Edgaras: Laivų inžinieriaus profesiją aš pasirinkau jau būdamas dešimtoje klasėje. Labai daug kuo norėjau tapti: architektu, archeologu... Prisimenu, kad vaikystėje namie darydavau modeliukus - mane žavėjo ir laivai. Turėjau ir daug argumentų, dėl ko atrodė verta studijuoti programą, susijusią su laivyba, su jūra.

Tėvai irgi labai manimi džiaugėsi, dar ir dabar sako: „Na, tu čia žiauriai gerą specialybę pasirinkai. Žiauriai gerą.“ Visi aplink džiaugėsi, kad pasirinkau pačią geriausią profesiją.

Kodėl pačią geriausią? Nes darbo visada yra. Kai man tėvai paskambinę klausia, ką veikiu, aš nuolat sakau - dirbu.

Vestina: Pradėkim nuo to, kad visad sakiau, jog niekad nepasiliksiu Klaipėdoje. Sakiau, kad važiuosiu studijuoti į Vilnių, bet ten neradau tinkamos programos.

Visai neplanuotai pamačiau laivo inžinerijos studijas Klaipėdos universitete ir supratau, kad čia tikrai gali būti kažkas tokio, nes gyvenant prie jūros tai yra mūsų pagrindinė duona.

Aš ne iš karto žinojau, kad mane traukia laivai, bet mokykloje - vyresnėse klasėse - žinojau, kad man labai patinka fizika. O daugiausiai su fizika susijusių specialybių - inžinerinės pakraipos.

Kas laukia studento, įgijusio šios programos bakalauro diplomą?

Edgaras: Pabaigus laivų inžinerijos studijų programą nereiškia, kad yra galimybė dirbti tik su šia specialybe. Atvirkščiai - pats laivas yra labai sudėtingas objektas: yra daug sistemų, įrangų, pats laivo korpusas, projektavimo darbai...

Laivo gimimas yra labai sudėtingas reikalas. Net jei tu ir ilgai dirbi, negali visko žinoti.

Vestina: Kalbant apie laivų projektavimą, atėjus į daugumą įmonių, žemiausias lygmuo būtų braižytojo pareigos. Žmogus tiesiog braižo brėžinius: ką modeliuotojas sudėlioja, tą reikia pateikti brėžiniu, kad statykloje suprastų paprastas žmogus.

Edgaras: Iš savo patirties galiu pasakyti, kad universitetą pabaigęs žmogus, tik atėjęs į darbo vietą laivų statykloje, tampa jaunesniuoju darbų vadovu. Tačiau viskas priklauso nuo gebėjimų - galbūt tu iš karto gali dirbti aukštesniame lygmenyje.

Vestina: Pritariu kolegai, jog čia viskas priklauso nuo to, ką sugebi ir bent jau mūsų įmonėje - kiek tu reikalauji. Tai reiškia, kad, atlikus kažkokį darbą, tu vis tiek nori kažkokio įvertinimo darbe ir jeigu tavęs niekas nepastebės (vis dėlto įmonėje yra apie šimtą žmonių), tu visada ir liksi tuo braižytoju.

Tu nuolat turi kuom nors išsiskirti, kažką padaryti geriau, kad tave pastebėtų darbdavys.

Edgaras: Viskas ir priklauso pirmiausia nuo pačios įmonės apimties - kur didelė kompanija, yra vienokia tvarka, bet kur mažesnė, yra tikėtina, kad tave lengviau pastebės.

Pavyzdžiui, mūsų įmonėje svarbu tai, kaip tu moki tobulėti, kokį tu padarai progresą. Jeigu greitai mokaisi, gali ir greitai kilti. Viskas tikrai yra paremta bendravimu: turi parodyti, kad tu gali ir kad nori daugiau. Šiandien tu esi toks, rytoj būsi geresnis, o poryt dar geresnis.

Vestina: Konkurencijos įmonėje didelės nėra, tačiau šioje srityje paklausa yra didžiulė. Pasirinkęs šias studijas tikrai neliksi be darbo.

Visų pirma, labai mažai kas renkasi šią specialybę, o visų antra - laivų stažas yra labai didelis: praktikos reikia tiek aptarnavimo srityje, tiek statyboje, tiek projektavime.

Pavyzdžiui, jei studijuoji ekonomiką, ją gali studijuoti beveik bet kur, o ši specialybė yra išskirtinė tuo, jog mažai universitetų ją turi, kiek Klaipėdoje žmonių studijuoja - tiek.

Bet dirbti nebūtina tik Klaipėdoje, gali išvažiuoti į užsienį arba gali eiti į tarptautinę kompaniją. Kaip tik turėjau galimybę Vokietijoje atlikti praktiką. Nors ir siūlė pasilikti dirbti, nenoriu išmainyti Lietuvos.

Man yra tekę kelis mėnesius pagyventi užsienyje, tada ir supratau, kad be šeimos man yra labai sunku.

Kokie jūsų prisiminimai iš profesinės praktikos?

Edgaras: Po antro kurso, prieš praktiką, gavome sąrašą tiek galimų įmonių, tiek jų veiklos aprašymus. Išsirinkti buvo nelengva, nes buvo daug kur įdomu.

Apie kiekvieną pareigą kažką buvau girdėjęs, bet realybėje nieko neišbandęs - norėtųsi ir ten, ir ten, ir ten. O atlikdamas praktiką ir supranti, tau patinka pasirinkta specialybė ar ne.

Vestina: Man su profesine praktika buvo visiškai kitaip. Aš dar studijavau ir įmonės atstovai tiesiog atėjo pas mus ir pasakė, kad „mes ieškom darbuotojų, atsiųskit CV tie, kas norėtumėt“.

Aš nusiunčiau, bet patekti ten net nereikėjo jokios atrankos. Jie atėjo su tiesioginiu klausimu: „Kada tu pradėsi dirbti pas mus, nes reikia darbuotojų.“ Taip, universitete gauni bendras žinias, bet kiekvienai darbo sričiai ir kiekvienoje įmonėje tu turi prisitaikyti iš naujo.

Baigęs studijas dar per metus laiko absolventas gali išvažiuoti į „Erasmus+“ praktiką. Man labai pasisekė gauti vietą praktikai, kur aš ne vien apie laivybą sužinojau.

Sužinojau apie patį suvirinimą, apie medžiagas. Tu gali būti arti laivybos, pavyzdžiui, yra įmonių, kurios rūpinasi žaliavomis ir tiekiamomis medžiagomis.

Ten taip pat gavosi parašyti bakalauro darbą: sužinojau apie laivų sraigtų 3D liejimo technologiją. Šis bakalauro darbas buvo kaip dvejų metų studijose medžiaga.

Kai kurios paskaitos yra nulis, palyginus su šia patirtimi. Tačiau yra kita pusė, nes tiesiog trūksta specialistų.

Čia jau yra kaip užburtas ratas. Labai daug kas priklauso ir nuo paties studento, ir čia tavo reikalas, ar išeisi kaip balta knyga, ar ten bus kažkas parašyta.

Universitetas duoda tikrai daug galimybių, kurių daugelis neišnaudoja.

Edgaras: Man pačiam su „Erasmus+“ keliauti neteko, nes bijojau, dėl to šiek tiek gailiuosi. Aš nepasitikėjau savo jėgomis, todėl kitiems siūlau nepabijoti ir nepabūgti naujų galimybių.

Būk universalus žmogus, nesikoncentruok į vieną specialybę, būdamas universalus ir tobulėji. Tavo žinios platėja.

Pasirinkęs vieną specialybę nenumok ranka į kitas, nes tai gali būti klaida. Kiekvienoje įmonėje yra ieškomi specialistai, bet daugiausiai domina universalūs žmonės, kurie gali būti naudingi daugybėje sričių.

O jūsų darbuose juntama monotonija?

Vestina: Mano darbo diena yra nuo 9 iki 17 val., bet būna, kai reikia pasilikti po darbo ar savaitgaliais, bet viskas priklauso nuo terminų, nuo vykdomų projektų. Jeigu nespėji, čia yra tavo įmonės problema ir tu turi daryti viską, kad pasivytum terminus - kitu atveju yra didžiulės baudos.

Pavyzdžiui, kai laivas atsistoja į doką, per tam tikrą laiką viskas turi būti sutvarkoma. Kiekviena diena ir stovėjimas doke kainuoja didžiulius pinigus, uosto rinkliavą, todėl viskas turi būti labai tiksliai apskaičiuota.

O kalbant apie rutiną, galbūt ji kartais ir jaučiama, bet ji labai laikina. Nes ilgiausiai vienam projektui yra skiriama savaitė ar dvi.

Edgaras: Mano darbe rutinos apskritai nėra. Žinai, kodėl? Nes visi projektai yra skirtingi. Čia nėra nieko panašaus į serijinę gamybą. Kiekvieną dieną nauji klausimai, nauji iššūkiai, nėra taip, kad ateini į darbą ir sakai: „Vėl tas pats...“