Lietuvių kalbos mokytoja prieš penktadienio streiką: „Kartais atrodo, kad gyvenama keliuose paraleliniuose pasauliuose“
(14)Mokytojų trūkumas Lietuvoje tampa vis opesnė problema. Kaip teigia Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininko pavaduotoja ir lietuvių kalbos mokytoja Lilija Bručkienė, situacija daugelyje regionų yra sudėtinga. Pavyzdžiui, Klaipėdos rajone rugpjūčio pabaigoje iš 19 mokyklų tik 6 netrūko mokytojų. Vilniaus savivaldybė vasarą skelbė, kad trūksta arti 900 įvairių specialistų.
„Grėsmingai iškalbingus faktus rodo tiek siūlančių darbus ugdymo įstaigų skelbimai, tiek merų sprendimai ieškant išeičių: nemažos išmokos įsikuriant jauniems specialistams, papildomos stipendijos tiems, kurie po baigimo įsipareigoja dirbti konkrečioje ugdymo įstaigoje, kompensacijų sistema atvykstantiems iš tolimesnių rajonų ir panašiai“, – pažymi L. Bručkienė.
Įdomu tai, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pateiktame atsake, skaičiai nesutampa su LŠDPS pirmininko pavaduotojos suteikta informacija. Ministerija remdamasi Užimtumo tarnybos rugsėjo pradžios duomenimis teigia, kad ikimokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojams skirtų laisvų darbo vietų yra 120. Daugiausia laisvų darbo vietų buvo didžiuosiuose miestuose. Dar ieškoma 39 specialiųjų poreikių mokinių mokytojų, 8 specialiųjų pedagogų ir 40 mokytojų padėjėjų.
„Ministerijos sukurtoje mokytojų paieškos platformoje šiuo metu ieškoma 36 pedagogų, tačiau devynių iš jų – nuo naujų metų arba kitų mokslo metų, t. y. 2024 m. rugsėjo. Daugumos mokytojų ieškoma tik daliai etato. Lietuvoje yra daugiau kaip 40 tūkst. pedagogų, tad toks trūkumas sudaro mažiau nei 1 proc.“, – rašoma Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pranešime.
L. Bručkienė teigia, kad ministerija iš vienos pusės stengiasi permesti atsakomybę savivaldybėms ir ugdymo įstaigoms, iš kitos pusės raminasi, kad su panašiais iššūkiais susiduria visas pasaulis. Dar keisčiau LŠDPS pirmininko pavaduotojai atrodo, kai ministerija pateikia gluminančius skaičius apie tai, jog mokytojų išvis netrūksta: „Kartais atrodo, kad gyvenama keliuose paraleliniuose pasauliuose“.
Kodėl neatsiranda mokytojų?
L. Bručkienė pasakoja, kad pagrindiniai veiksniai lėmę mokytojų trūkumą yra jau kuris laikas vykstantys labai netinkami pokyčiai: „Jie susiję su vis didėjančiu mokytojų krūviu, visuomenės lūkesčiais ir psichologiniu spaudimu, neadekvačiomis darbo sąlygomis ir neproporcingu visoms toms aplinkybėms užmokesčiu už darbą. Todėl dalis specialistų perdega arba nusivilia esama situacija, neturi vilčių, kad kas nors galėtų keistis, todėl palieka sistemą.“
Lietuvos nevalstybinių bendrojo ugdymo įstaigų asociacijos vadovė Irena Baranauskienė teigia, kad privačiose ugdymo įstaigose tam tikri veiksniai leidžia lengvesnę mokytojų paiešką: „Nevalstybinės ugdymo įstaigos moka didesnius atlyginimus, čia mažesnis mokinių skaičius klasėje, mokiniai labiau motyvuoti, tėvų bendruomenė palaiko mokytojus ir savo vaikus. Tai labai teigiamai veikia įstaigų mikroklimatą. Be to ir ugdymo, metodinėmis bei techninėmis priemonėmis mokytojai yra aprūpinami pilnai.“
Tačiau net ir tai ne visada leidžia pritraukti gerus specialistus. „Gaila, bet jų nėra daug. Kartais nesutampa du svarbiausi dalykai mokytojui: geras dalyko specialistas ir empatiškas, motyvuotas žmogus. Vien tik puikaus dalyko žinovo mokyklai nepakanka. Todėl ir paieškos būna gana nelengvos“, – sako I. Baranauskienė.
Demokratinės mokyklos vadovas Nerijus Buivydas teigia, kad ir privačioms ugdymo įstaigoms nelengva rasti mokytojų: „Manau, kad su pedagogų trūkumo problema susiduria labai panašiai, tiek valstybinės, tiek nevalstybinės mokyklos. Iš kitos pusės, nevalstybinėms mokykloms tinkamą pedagogą atrasti dar sunkiau, nes šalia dalyko išmanymo yra mokyklos filosofija, išskirtinumai, kurie taip pat turi būti artimi naujam mokytojui.“
I. Baranauskienė svarsto, kad mokyklų padėtį dar labiau sunkina visuomenės noras kištis į įstaigos valdymą bei ugdymo organizavimą: „Kai nėra darbo kultūros, užtikrinančios sklandžią veiklą bei tarpusavio bendradarbiavimą, vyksta nuolatiniai ginčai, nuo to, deja, nukenčia mokinys. Kol neišspręsime visuomenėje įsigalėjusio požiūrio, kad mokytojo darbą gali kvestionuoti kiekvienas, nepajudėsime geresnių rezultatų link, nors ir penkias reformas įvykdytume.“
Kaip spręsti problemą?
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija teigia, kad siekiant sumažinti mokytojų trūkumą ir jau dirbančiuosius išlaikyti mokyklose, jiems suteikiamos galimybės įgyti kito mokomojo dalyko kompetencijų, gerinamos jų darbo sąlygos: „Valstybė skiria finansavimą pedagogų perkvalifikavimo studijoms, skirtoms kito mokomojo dalyko kompetencijoms įgyti. Pedagogai taip pat gali valstybės lėšomis studijuoti informatikos magistrantūrą ir tapti informatikos mokytojais.“
Taip pat, anot ministerijos, nuo šių metų sausio 1 d. mokytojų, švietimo pagalbos specialistų, kitų pedagogų, dėstytojų ir neakademinių darbuotojų atlyginimai vidutiniškai augo 13 proc., pernai – virš 12 proc. Savivaldybės savo ruožtu taip pat taiko įvairias pritraukimo, skatinimo priemones, pavyzdžiui, finansuoja mokytojų kvalifikacijos įgijimą, skiria išmoką įsikūrimui ir kt.
Be to, kaip ir pernai, šiemet priėmimas į prioritetines pedagogikos studijų programas – pradinį ugdymą, specialiąją pedagogiką, matematiką, fiziką, chemiją, biologiją, lietuvių kalbą ir literatūrą, istoriją, geografiją, informacines technologijas, vokiečių kalbą, prancūzų kalbą – buvo neribotas.
„Į valstybės finansuojamas studijų vietas priimti visi, kurie rinkosi šias specializacijas ir tenkino valstybės finansuojamoms studijų vietoms keliamus reikalavimus“, – rašo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
Visgi profesinės sąjungos atstovė šiuo metu nemato politinės valios iš esmės keisti situaciją: „Yra du pagrindiniai veiksniai, lemiantys profesijos konkurencingumą ir patrauklumą darbo rinkoje: darbo sąlygos ir užmokestis. Kol tai nebus sutvarkyta, visa kita nebus veiksminga ir rezultatyvu. Jokios manipuliacijos skaičiais, informaciniais pranešimais nepadės – reikia labai konkrečių žingsnių, kad matytųsi ryškūs pokyčiai.“
N. Buivydo manymu, svarbiausias darbas būtų subalansuoti mokytojo darbo krūvį ir užtikrinti padorias darbo sąlygas. Anot jo, problema, kad įstatyme darbo krūvis nustatytas teisingai, bet realybėje – didžioji mokytojų dalis dirba daugiau nei etatas ir niekas apie tai garsiai nekalba.
„Jie priversti dirbti daugiau, nes nori pragyventi ir užsidirbti būtinoms išlaidom. Bet tada pedagogai negali pailsėti, tinkamai pasiruošti pamokoms, darosi pikti, sunkiau priima švietimo pokyčius ir gaunasi užburtas ratas. Politikai mojuoja statistika, kad Lietuvoje mokytojai uždirba daugiau nei kitose šalyse, bet nutyli, kad tai atlygis už didesnį darbo valandų skaičių, nei kitose šalyse“, – teigia N. Buivydas.
Lietuvos nevalstybinių bendrojo ugdymo įstaigų asociacijos vadovė akcentuoja, tam, kad mokykla galėtų dirbti efektyviai, turime ja pasitikėti: „Mokyklos veiklos bei ugdymo organizavimo neturėtų įtakoti jokie visuomenėje dirbtinai sukelti procesai. Reikia pasitikėti mokytojais, jų profesionalumu ir atsakomybe. Jokiam jaunam žmogui nebus patraukli darbo vieta, kurioje jį vertina ir kontroliuoja visi, kas išmano ir neišmano.“
Rašyti komentarą