Ligoninės administracijos komandoje - ilgamečiai pavaduotojai

Įsukti kasdienių darbų ir pasirengimo šventei, pavaduotojai neturėjo daug laiko ilgoms kalboms, tačiau pokalbis neišvengiamai vis pasisukdavo apie ligoninės istoriją, įveiktus sunkumus, meilę savo darbui ir pašaukimo svarbą.

Garsėja puikiais santykiais

Nuo 1990-ųjų ligoninėje dirbantis Zigmas Juzumas prie administracijos vadovų prisijungė 2000 metais - vienu sudėtingiausių gydymo įstaigos laikotarpių, kai buvo balansuojama ties išgyvenimo riba ir patylomis net svarstoma apie ligoninės uždarymą.

Ilgametis ligoninės vadovo pavaduotojas prisimena, jog tuo sunkiausiu periodu išgyventi padėjo suremti kolegų pečiai ir naujų galimybių paieškos.

Nusipelnęs Lietuvos gydytojas Z. Juzumas su kolega neslėpė abejonių, kad kai kurie tuomet priimti sprendimai kažin ar sulauktų šiandienos medikų pritarimo.

Tam, kad ligoninė išgyventų, medikai sutiko su atlyginimų mažinimu. Gal kartais būna svarbesnių dalykų nei pinigai? Nepaisant įveiktų sunkumų, kai kurios vertybės nekinta. „Ligoninė visada garsėjo gera psichologine atmosfera ir puikiais santykiais tarp kolegų“, - atkreipė dėmesį Z. Juzumas.

Pasikeitė tik pavadinimas

Tuo pat metu kartu su Z. Juzumu prisijungti prie vyriausiojo gydytojo komandos buvo pakviesta ir jau penkerius metus ligoninėje nefrologe dirbusi gydytoja Salvinija Misikonienė.

„Kažkam reikėjo aukotis ir gelbėti ligoninę“, - pašnekovė prisiminė, kaip tuomet sunkiai ligoninė lipo iš krizės, kuriai įtakos turėjo ekonomikos, politikos ir sveikatos reformos veiksniai.

Pasakodama apie įtemptą bei sudėtingą ligoninės gyvavimo etapą, gydytoja sako, kad einant atsakingas pareigas išbandymų niekada netrūko.

„Kiekvienas etapas turi savų problemų. Pandemijos laikotarpis taip pat buvo sunkus, bet savaip. Teko perorganizuoti visą komandos darbą, spręsti organizacines, gydymo bei personalo problemas“, - pasakojo S. Misikonienė.

Prieš kelerius metus dėl pasikeitusios ligoninės struktūros ilgametė pavaduotoja tapo Vidaus medicininio audito skyriaus vadove - keitėsi tik pareigų pavadinimas, nors atsakomybės liko tos pačios.

„Mano darbe - daug kokybinių dalykų: derinimas, darbuotojų skatinimas, skundų nagrinėjimas. Iškilus konfliktinei situacijai, stengiuosi suprasti abi puses. Suprantu, kad kartais ir medikai suklysta.

Bet juk ne specialiai! Pastaruoju metu iš pacientų sulaukiame daugiau padėkų nei skundų. Geri žodžiai paglosto širdį. Tai malonus atlygis už sunkų darbą“, - pasakojo S. Misikonienė.

Studentiška svajonė išsipildė

Nuo 2005-ųjų prie ligoninės administracijos tuometinio vadovo kvietimu prisijungė dar vienas pavaduotojas - Mindaugas Kundrotas. Jo pažintis su šia gydymo įstaiga prasidėjo kur kas anksčiau - nuo 1986 metų, kai trečiame kurse atliko chirurginę praktiką.

„Nuo tada mano noras ir svajonė buvo dirbti šioje įstaigoje. Tuomet iš karto pajutau tą ypatingą šios ligoninės atmosferą, tarpusavio bendravimo kultūrą.

Didelį įspūdį padarė gydytojų dėmesys, geranoriškumas, pasitikėjimas. Naktiniai budėjimai, įvairios situacijos, operacijos - studentiškame amžiuje viskas atrodė dar ir romantiška.

Šita ligoninė ir praktika joje buvo tokia įspūdinga, kad neabejotinai turėjo didžiulę įtaką vėliau renkantis chirurginę specialybę“, - sakė M. Kundrotas.

Pasak pavaduotojo, nors keičiasi medikų kartos, ši ypatinga atmosfera, organizacinė kultūra ligoninėje išlieka iki šių dienų.

„Pasinėrę į kasdienius rūpesčius, gal kartais išsibarstome ir to nebepastebime. Juk, kaip ir kiekviename darbe, kolektyve visko pasitaiko - ir aštresnių situacijų, nesusikalbėjimų ir panašiai.

Bet gerą, draugišką, kolegišką mūsų įstaigos aplinką ir klimatą visada pažymi mūsų jaunesni kolegos - praktikas atliekantys studentai slaugytojai ir internai, gydytojai rezidentai, kuriuos mes priimame jau keliolika metų.

Juos tai irgi motyvuoja, baigus studijas, tęsti savo profesinę karjerą mūsų ligoninėje. Turime tokių visą nemažą būrį“, - paaiškino M. Kundrotas.

Pirmas įspūdis - slogus

2007 metais, laimėjusi konkursą, prie ligoninės administracijos prisijungė dar viena pavaduotoja - Andželika Zavackienė, nusipelniusi Lietuvos slaugytoja. Iki tol Klaipėdos universitetinėje ligoninėje Chemoterapijos skyriaus vyresniąja slaugytoja dirbusi moteris buvo atvira: jei ne aukštesnės pareigos, kažin ar būtų čia grįžusi.

Besimokydama Klaipėdos aukštesniojoje medicinos mokykloje, kur įstojo po 9 klasės, Andželika šioje ligoninėje atliko praktiką. Pirmieji įspūdžiai buvo slogūs. Iki šių dienų jai užsifiksavę vaizdai labai primena senąsias ligoninės nuotraukas, kur palatose guli daugybė pacientų, trūksta erdvės, medikai nešioja specialias kepurėles.

"Kai prieš 17 metų atėjau čia dirbti, reikėjo daug ką nuveikti, nebuvo nuo ko atsispirti. Kai pats labai stengiesi, įdedi daug darbo, komanda, tai matydama, tave palaiko. Per tuos metus su komanda labai užaugome", - džiaugėsi A. Zavackienė.

Ankstesnėje darbovietėje turėjusi griežtus vadovus, pati tapusi vadove A. Zavackienė stengiasi taikyti kitokius darbo metodus, mišresnį vadovavimo stilių.

„Esu reikli, ir pirmiausia - pati sau. Noriu, kad darbuotojai stengtųsi maksimaliai, nors suprantu, kad tai ne visada įmanoma. Nuolat einu į priekį, nereikalaudama grąžos iš aplinkinių.

Daugiau nei 30 metų dirbdama slaugoje, su studentais Klaipėdos universitete ir kolegijoje, vadovaudama moksliniams darbams, matau ir suvokiu, kaip nuolat keičiasi slaugos kasdienybė ir reikalavimų kartelė kyla vis aukščiau“, - pasakojo pavaduotoja.

A. Zavackienė prisiminė, kaip baigusi medicinos mokyklą didžiavosi gautu raudonu kryžiuku ir metaline lentele su vardu bei pavarde. Ir dabar ji įsitikinusi: nepaisant pokyčių, slaugytojui svarbiausia išlieka pašaukimas.

Ligoninė visada garsėjo gera psichologine atmosfera ir puikiais santykiais tarp kolegų.

FOTO APRASAS TIKSLAS. Mindaugui Kundrotui prireikė beveik 20 metų, kol studentiška svajonė tapo realybe.

FOTO AUTORIUS Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.