Metai, pakeitę istorijos eigą: mokslininkas papasakojo apie blogiausią žmonijos akimirką
536 m. po Kr. planetai taip pat nutiko kažkas tokio rimto, kad tuometiniai žmonės ėmė kalbėti apie pasaulio pabaigą. Apie tai „Forbes“ puslapiuose rašo amerikiečių evoliucijos biologas Skotas Traversas.
To meto rašytiniuose šaltiniuose romėnų ir kinų autoriai aprašė šiurpų, bespalvį dangų, dažną snygį ir masinį badą. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai rodo, kad 536 m. tragedija įvyko ne dėl paslaptingos „saulės mirties“, kaip manyta tuo metu, o dėl galingo ugnikalnio išsiveržimo. Ištyrus ledo mėginius iš Grenlandijos ir Antarktidos, nustatyta, kad tuo laikotarpiu susidarė didžiulės sulfatų sankaupos.
Tiksliai nežinoma, koks tai buvo ugnikalnis. Galbūt kur nors Islandijoje, galbūt Aliaskoje. Bet kuriuo atveju būtent šis ugnikalnis sukėlė klimato kataklizmų kaskadą, kuri baigėsi tuo, kas kartais vadinama „blogiausiais metais istorijoje“.
Tačiau buvo dar blogiau. Netrukus, 539 ar 540 m., sprogo Ilopango ugnikalnis (dabartiniame Salvadore, Centrinėje Amerikoje). Jis sudavė antrą didelį smūgį klimatui, sustiprindamas visuotinį atšalimą. Jau nekalbant apie tai, kad pats sprogimas nuniokojo regiono majų gyvenvietes, akimirksniu pražudė dešimtis tūkstančių žmonių ir sukėlė masinę migraciją.
Abu šie išsiveržimai, įvykę per istoriškai trumpą laiką, turėjo bendrą poveikį, dėl kurio pasaulio temperatūra smarkiai nukrito 2 °C. Klimatui tai beprotiškas skaičius.
Dėl ugnikalnių išmetamų teršalų į atmosferą nepatekdavo saulės šviesa, todėl sutriko augalų fotosintezė ir dėl to plačiai paplito derliaus žlugimas. Net laukinėje gamtoje sutriko maisto grandinės, o tai taip pat turėjo didelį poveikį pasaulio ekosistemoms.
„Sutriko paukščių migracija, sumažėjo vabzdžių populiacijos ir net mikrobų gyvybė dirvožemyje sulėtino medžiagų apykaitos procesus, reaguodama į netikėtą šaltį“, - rašo Traversas.
Stambiems žinduoliams maisto trūkumas buvo katastrofiškas. To meto airių kronikose užfiksuoti treji metai iš eilės be duonos. Naminiai galvijai ir laukiniai kanopiniai gyvūnai kentėjo nuo prastos mitybos, nes žolė augo prastai. Plėšrieji gyvūnai, netekę grobio, puolė žmonių gyvenvietes.
Vabzdžių, kurie sudaro daugelio maisto grandinių pagrindą, populiacijos sutriko, todėl sumažėjo apdulkinimas ir dar labiau nukentėjo augalų dauginimasis.
Ir tada, kaip tyčia, prasidėjo maras. 541 m. Rytų Romos imperijoje kilo Justiniano maro epidemija. Sukėlėjas plito siaubingu greičiu ir pražudė iki 100 mln. žmonių. Viena iš teorijų teigia, kad susilpnėjusi pasaulinių ekosistemų būklė, kai graužikų populiacijos buvo didesnės, galėjo sudaryti sąlygas vienai iš mirtiniausių pandemijų istorijoje.
„536 m. katastrofa pakeitė viso pasaulio civilizacijas. Visuose žemynuose nyko karalystės, žlugo ekonomika, o visuomenė smarkiai keitėsi, nes žmonija stengėsi prisitaikyti prie naujos realybės“, - rašo apžvalgininkas.
Tačiau kai kurios civilizacijos smuko ir žlugo, kitos prisitaikė ir užėmė žlugusių civilizacijų vietą. Kaip rašo Traversas, 536 metai buvo ne tik klimato katastrofa. Prasidėjo civilizacinis lūžis, toks gilus įvykis, kad perskrodė ištisų civilizacijų kultūrinę atmintį.
Šaltinis: unian.net
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą