Ministro Gentvilo planai sukrėtė net patyrusius aplinkosaugininkus: štai kuo pavirstų gražiausi Lietuvos ežerai

Gamtininkai negali pateisinti tokių ministerijos planų ir sako, kad tokia idėja yra visiškas nesusipratimas.

Ministerija siūlo įteisinti plūduriuojančius vandens įrenginius

Viešojoje erdvėje atsitiktinai pasigirdo Aplinkos ministerijos siūlymai pakeisti Vandens įstatymą taip, kad Lietuvos ežeruose galėtų atsirasti plūduriuojantys įrenginiai. Kitai tariant – ant valstybei priklausančių ežerų privatūs asmenys galėtų įrenginėti namelius.

S. Gentvilo vadovaujama Aplinkos ministerija siūlo, kad savivaldybės galėtų spręsti dėl plūduriuojančių priemonių įrengimo.

Taigi, jei Seimas pritartų šiam pasiūlymui, bet kurioje Lietuvos vietoje galėtų susiklostyti panaši situacija, kokia susiklostė prie vieno gražiausių Lietuvoje Baltųjų Lakajų ežero, esančio Labanoro regioniniame parke.

Delfi rašė, kad nedideli nameliai, skirti poilsiui, atsirado tiesiog ežero pakrantėje, o vienas iš verslininkų namelį ėmė ir įrengė netgi pačiame ežere.

Po Delfi tyrimo šis namelis jau griuvo, tačiau kitas verslininkas – kur kas išradingesnis. Jo viražai nustebino net patyrusius aplinkosaugininkus. Verslininkas nevykdo Aplinkos apsaugos departamento ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos nurodymų pašalinti neteisėtus statinius, todėl šioms kontrolės institucijoms tenka eiti teismo keliu.

Molėtų rajone, Labanoro regioniniame parke, tyvuliuojantis Baltųjų Lakajų ežeras mėgstamas poilsiautojų iš visos Lietuvos. Tačiau akylesnė akis pastebi, kad šioje Labanoro regioninio parko širdyje esančioje vietoje nameliai ėmė dygti ne tik ežero pakrantėje, bet ir pačiame ežere.

Pagal Saugomų teritorijų įstatymą statybos vandens telkinio pakrantės apsaugos juostoje yra draudžiamos. O ežere, kuris priklauso valstybei, statinių taip pat neturėtų būti. Statybos, remiantis Miškų įstatymu, draudžiamos ir miškuose.

Tačiau kai kurie greta ežero esančių sklypų savininkai, regis, ne visada elgiasi taip, kaip numato įstatymas.

Delfi apsilankė prie šio ežero, esančio Mindūnų kaime, ir užfiksavo galimus pažeidimus. Vėliau juos patvirtino ir tyrimus atlikę aplinkosaugininkai.

Į klausimus apie žalą gamtai, viceministrė neatsakė

Taigi, valstybinės institucijos nustatė: ant ežerų įrengti namų negalima. Tačiau viskas gali pasikeisti, jei S. Gentvilo vadovaujamai Aplinkos ministerijai pavyktų pasiekti savo planų.

Tada tokie statiniai daugeliu atveju taptų legaliais. Tam prieštaraujantys gamtininkai ir kraštovaizdžio specialistai sako, kad būtų padaryta didžiulė žala.

Jų teigimu, ežerai priklauso valstybei, todėl turi tarnauti visuomenės poreikiams, o ne saujelei išrinktųjų. Galiausiai taip būtų sudarkytas kraštovaizdis ir apsunkintas žmonių priėjimas prie ežerų.

Tačiau prie detalesnių ekspertų vertinimų dar prieisime.

Delfi Aplinkos ministerijos paklausė, ką konkrečiai ji siūlo keisti. Į Delfi klausimus atsakiusi aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė teigė, kad Vandens įstatymo pakeitimo projektu Aplinkos ministerija siūlo, jog sprendimus dėl plūduriuojančiųjų priemonių įrengimo galėtų priimti savivaldybių administracijos direktoriai, įvertinę plūduriuojančiųjų priemonių technines charakteristikas, statymo ir (ar) švartavimo vietą, trukmę, esamą infrastruktūrą, paviršinio vandens telkinio specifiką.

Plūduriuojančiųjų priemonių, kurios gali būti pritaikomos gyventi ir (ar) vykdyti ūkinę komercinę veiklą, statymo ir (arba) švartavimo vietos turi būti nustatytos teritorijų planavimo dokumentuose.

Ministerijos klausėme, ar, jos vertinimu, taip nebus sudarkytas Lietuvos kraštovaizdis? Ar taip nebus pakenkta pakrančių apsaugos juostoms?

Be to, teiravomės, kaip apskritai ministerija vertina situaciją Baltųjų Lakajų ežere, kai nelegalius plūduriuojančius įrenginius įsirengę verslininkai nevykdo aplinkosaugininkų nurodymų ir tokius įrenginius bando įteisinti prikabinę variklį?

Ar ministerija turi planų keisti reglamentavimą, kad neliktų vietos sukčiavimui ir būtų apsaugoti Lietuvos ežerai nuo tokių pažeidėjų?

Tačiau aplinkos viceministrė R. Radavičienė į šiuos klausimus neatsakė. Ji apsiribojo techninės informacijos pateikimu, kaip viskas atrodytų po Seimo priimtų pakeitimų.

„Plūduriuojančiųjų priemonių įrengimas, statymas saugomose ar „Natura 2000" teritorijose galės būti papildomai ribojamas ar draudžiamas. Vandens įstatymo pakeitimo projekte yra nuostata, kad apribojimai ir draudimai plaukioti plaukiojimo priemonėmis ir naudoti plūduriuojančiąsias priemones saugomų teritorijų ir Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijų paviršiniuose vandens telkiniuose nustatomi vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo reikalavimais.

Savivaldybės, priimdamos sprendimus dėl plūduriuojančiųjų priemonių įrengimo, statymo savivaldybės teritorijoje esančiuose vandens telkiniuose, turės įvertinti paviršinio vandens telkinio savybes, galimybes įrengti /pastatyti jame plūduriuojančiąją priemonę, jos eksploatavimo pobūdį, įvertinti, ar statant plūduriuojančias priemones nebus pakenkta gamtai ir aplinkai. Vertinant galimą poveikį aplinkai, visuomet galimos konsultacijos su Aplinkos apsaugos agentūra.

Taigi, saugikliai, jog plūduriuojančių priemonių įrengimo atveju nebūtų kenkiama gamtai, yra“, - teigė aplinkos viceministrė.

Turėjo pastabų

Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai, kuriai pavaldžios regioninių ir nacionalinių parkų direkcijos, taip pat turėjome klausimų. Būtent valstybiniuose parkuose tyvuliuoja gražiausi Lietuvos ežerai.

Šios tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Lapinskienė teigė, kad VSTT dėl siūlomų pakeitimų Aplinkos ministerijai turėjo pastabų.

„VSTT siūlė Aplinkos ministerijai, kad būtų griežtesnis reglamentavimas saugomose teritorijose, todėl įstatymo projekte ir atsirado nuostata, kad apribojimai ir draudimai plaukioti plaukiojimo priemonėmis ir naudoti plūduriuojančiąsias priemones saugomų teritorijų ir Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijų paviršiniuose vandens telkiniuose nustatomi vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo reikalavimais. Iš VSTT pusės Aplinkos ministerijai buvo pateikti pasiūlymai keisti SŽNSĮ“, - teigė R. Lapinskienė.

VSTT laikosi principinės nuostatos, kad jei ministerija jau turi planą įteisinti namelius ant ežerų, tai iš esmės iki įsigaliojant Vandenų įstatymo reguliavimui dėl plūduriuojančių priemonių turėtų įsigalioti SŽNSĮ reguliavimas tokių priemonių naudojimui saugomų teritorijų bei „Natura 2000“ tinklo teritorijų paviršiniuose vandens telkiniuose.

Be to, paklausėme, ar VSTT vertinimu, taip nebūtų sudarkytas Lietuvos kraštovaizdis? Ar taip nebūtų pakenkta pakrančių apsaugos juostoms?

Ši tarnyba laikosi nuostatos, kad valstybiniuose parkuose tokie nameliai ant ežerų nėra tai, kas padėtų apsaugoti jautriausias teritorijas.

„Manome, kad saugomose teritorijose, kuriose saugomas kraštovaizdis, kuriose poilsiauti galima tik tam skirtose ir teritorijų planavimo dokumentuose numatytose vietose (reguliuojami poilsiautojų srautai, kad nepakenktų vertybėms), matydami į saugomas teritorijas atkeliaujančias tendencijas, paviršiniuose vandens telkiniuose (išskyrus dirbtinius nepratekamus paviršinius vandens telkinius) neturėtų būti plūduriuojančių priemonių, skirtų apgyvendinimui, nakvynei ūkinei komercinei veiklai, išskyrus plūduriuojančių priemonių įrengimą ūkinei komercinei veiklai rekreacinio prioriteto zonose parko planavimo schemoje (tvarkymo plane) išskirtose vietose gavus už valstybinio parko apsaugą atsakingos institucijos pritarimą. Tokį draudimą siūlėme įtvirtinti įstatyminiu lygmeniu Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme“, - teigė R. Lapinskienė.

VSTT paklausėme, ar po įstatymo pakeitimo norint įrengti tokį plūduriuojantį įrenginį reikėtų gauti saugomos teritorijos direkcijos leidimą? Ar direkcijos turėtų svertų nederinti?

R. Lapinskienė į šį klausimą atsakė taip: „Išsamiai pakomentuoti turėtų Aplinkos ministerija. Jeigu VSTT pasiūlymai dėl plūduriuojančių priemonių bus įtvirtinti SŽNSĮ, direkcijos pritarimas plūduriuojančioms priemonėms bus reikalingas, jei jose numatoma vykdyti ūkinė-komercinė veikla, tokios priemonės galės atsirasti tik kompleksinės saugomos teritorijos planavimo schemoje numatytose rekreacinio funkcinio prioriteto zonose.“

Ministerija teigia projektą derinanti

Aplinkos ministerijos paklausėme, ar ji ketina atsižvelgti į VSTT pasiūlymą keisti SŽNSĮ?

Ministerijos atstovė Aistė Gadliauskaitė pateikė štai tokį atsakymą: „VSTT pasiūlė keisti SŽNSĮ 84 straipsnį (Specialiosios žemės naudojimo sąlygos valstybiniuose parkuose) – papildyti šio straipsnio 2 dalį papunkčiu nurodant, kad draudžiama plūduriuojančias priemones naudoti apgyvendinimui, nakvynei, išskyrus dirbtiniuose nepratekamuose paviršiniuose vandens telkiniuose ir valstybinių parkų rekreacinio funkcinio prioriteto zonose gavus už valstybinio parko apsaugą atsakingos institucijos pritarimą.

VSTT pasiūlymai įtraukti į rengiamą SŽNSĮ pakeitimo projektą. Šis projektas šiuo metu derinamas Aplinkos ministerijoje (laukia teisininkų išvadų). Vėliau projektas bus pateiktas viešam derinimui. Suderintą įstatymo projektą su visomis suinteresuotomis pusėmis, planuojame pateikti LR Seimo rudens sesijoje.“

Delfi bendravo su gamtininkais ir jie kritiškai įvertino ministerijos planus įteisinti šiuos plūduriuojančius įrenginius. Anot aplinkosaugininkų, taip bus suniokotas kraštovaizdis, pakenkta gamtinėms vertybėms. Aplinkos ministerijos paklausėme, kaip ji vertina tokią kritiką.

A. Gadliauskaitė pateikė štai tokį atsakymą: „Siūlomi pakeitimai yra projekto stadijoje. Siekiant subalansuoto sprendimo projektas bus pateiktas viešam derinimui, kur visos suinteresuotos pusės galės pateikti savo pasiūlymus.

Atkreipiame dėmesį, kad Aplinkos ministerijos siūlymas yra leisti plūduriuojančių priemonių laikymą tik rekreacinio funkcinio prioriteto zonose ir tik gavus atitinkamos institucijos leidimą. Nesvarstoma apie leidimus įrengti ar laikyti tokias priemones konservacinio prioriteto zonose (rezervatuose, draustiniuose). Jose siūloma ir toliau drausti plūduriuojančių priemonių laikymą, jeigu tam nepritaria už šių teritorijų apsaugą atsakinga institucija.“

Gamtininkas: ribos vis dėlto turi būti

Vis dėlto Delfi kalbinti gamtininkai tokiam ministerijos pasiūlymui negailėjo kritikos. Jų vertinimu, tai turėtų labai blogų pasekmių.

Štai gamtininkas, Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis teigė, kad jautriose gamtinėse vietovėse tokie statiniai tikrai pakenktų.

„Lazda visada turi du galus, todėl, man regis, reikia matyti sprendimų pasekmes iš abiejų pusių.

Siūlymai gal ir liks tik siūlymais, tačiau reikia labai aiškiai suprasti, kad gyvenamųjų ar poilsiui skirtų namų statyba yra apie teritorijų urbanizavimą, ir viena, kai pastatai statomi gyvenamųjų teritorijų ribose, urbanizuotose teritorijose, visai kas kita, kai statomi laukinėje gamtoje, nuošalių miškingų teritorijų ežeriukuose

. Viena yra gamtos izoliuoti vienkiemiai, kita yra apgyvendinimo paslaugas teikiančios sodybos. Yra daug neaptartų svarbių detalių

. Gamtai jokio skirtumo, ar ant kranto, ar vandenyje leidžiama urbanizacija, vis tiek statybomis ir žmogaus atėjimu teritorija iš gamtos išplėšiama ir sukultūrinama, nebereikia jos ir vadinti gamtine.

Ji stipriai transformuojama.

Kita vertus, betonuotos miestų krantinės jau yra urbanizuotos, prie jų švartuojami gyvenamieji laivai kaip Amsterdame, todėl tikrai nieko jau iš esmės nebepablogintų.

Taip pat yra taip beprasmiškai suprojektuotų tvenkinių miesteliuose, kad jei jau negriaut, tai gal nors taip iš jų kažkokią prasmę išspausti leidžiant žmonėms juose kurt kažkokias apgyvendinimo paslaugas. Todėl pasakyti, kad ne ne, jokiu būdu, niekur negalima leisti gyventi ant vandens, tikrai neapsiverstų liežuvis, taip negalvoju.

Bet grėsmių, kad bus pakenkta gamtai, bioįvairovei ir nesudėti visi reikiami saugikliai, draudžiantys savivaldybėms savo iniciatyva urbanizuoti laukinę gamtą, tikrai yra

. Galiu paklausti visų, ar norėtumėte, kad, pvz., Druskininkų meras spręstu, kuriame ežerėlyje galima pristatyti namų ant vandens, o kuriama ne?“ – teigė gamtininkas.

Be to, E. Paplauskis pastebėjo, kad dabartinėje redakcijoje trūksta saugiklių, todėl politikų siūlymai skamba pavojingai.

„Fejerverkai ir orgijos plečia savo teritorijas, o jautresnės trikdymui gyvūnų rūšys spaudžiasi į paskutinius žmogaus nesuniokotos gamtos plotelius. Taip, jeigu paraidžiui žiūrėsi į siūlymus, lyg ir numatoma, kad saugomose teritorijose bus galima riboti, tačiau tarsi bus galima ir neriboti.

Tai, sakykim, sudės tvarkingai tuos apribojimus, tačiau bendrai nėra sveikintina politika taip drastiškai suskirstyti gamtą į saugomas ir nesaugomas teritorijas.

Man tikrai kelia nerimą tokios politikų užmačios gamtos palikti tik saugomose teritorijose, o už jų ribų jau tarsi viską galima niokoti laisvai. Tikrai ne vien saugomose teritorijose yra vertingos bioįvairovės požiūriu teritorijos.

O jei gamtosauga būtų palikta tik savivaldybėms, tai jos būtų dar gerokai mažiau. Tuomet saugomų teritorijų turi būti ne 15 procentų, tada būtų galima svarstyti apie tokios politikos galimumą“, - svarstė gamtininkas.

Jo teigimu, unikalios gamtine ir kraštovaizdžio prasme teritorijos negali virsti pasilinksminimo vietomis.

„Pagalvojus apie tuos nuošalius ežerėlius miškuose, nesaugomose teritorijose, kur knibžda gyvybė, kraštovaizdis gniaužia kvapą, staiga apstatytus plaukiojančiais kabakais, turistiniais nameliais ir apkarstytus ledinėmis lemputėmis visokius popsiniams renginiams skirtus lieptelius ir upių slėniais ir ežerais per visokius balius sklindančią „Juodąją orchidėją“ ir jauti, kaip visai fiziškai nuo dvasinio šleikštulio kyla poreikis išsivemti.

Ribos vis tik turi būti ir jei jau susitariam, kad per griežtai užlenkta su draudimais gyventi ant vandens, tai ir sutvarkykime teisės aktus taip, kad būtų galima gyventi plaukiojančiuose namuose urbanizuotose teritorijose, nesvarbu, Nemune, Neryje, Dangės upėse, galbūt mieste esančiuose ežeruose kaip, pvz., Mastis Telšiuose, bet ne nuostabios laukinės gamtos sąskaita.

Jau taip puikaus sumanymo visoje Lietuvoje sukurpti vadinamąjį gamtinį karkasą beliko draiskalai, nebeaišku, kas tame karkase nebegalima, iš sumanymo neleisti kurti jame gyvenvietes liko tik pavadinimas, tai dabar dar miškų ežerėlius reikia paversti kolektyviniais sodais.

Projekte lyg ir gali matyti, kad viską sutvarkys neva planavimo dokumentai ir administracijos direktoriai, pasikonsultavę su Aplinkos apsaugos agentūra, tačiau kol kas solidžiai sudėtų saugiklių, kad tai netaptų tiesiog tyčia sukurta landa norint apeiti gamtą saugančius apribojimus, nematau.

Ir ne vien todėl, kad savivaldybėse ekologinės kompetencijos tikrai yra labai įvairaus lygio. Jau vien nuotekų klausimas kyla iškart“, - teigė E. Paplauskis.

R. Baškytė: ar tai nėra nauja užgaida?

Patyrusi aplinkosaugininkė Rūta Baškytė taip pat turėjo pastabų siūlomiems pakeitimams. Anot jos, kyla nemažai rizikų. Svarbiausia, taip būtų padarytas neigiamas poveikis kraštovaizdžiui.

„Pirmiausia visuomet reikėtų pradėti nuo esmės: Kas tai? Kam? Kur? Koks poreikis verčia keisti įstatymą, kitus teisės aktus? Ar jis pagrįstas, ar tėra nauja užgaida?

Nameliai reikalingi žmogui gyventi arba ilsėtis (nakvynei, pramogoms, kt.). Lietuvoje neatmenamais laikais turėjome polinių gyvenviečių. Jose žmonės kūrėsi, norėdami saugiai gyventi (apsiginti nuo gyvūnų, priešų).

Tokias tik archeologai aptinka... Dabar tokio poreikio nėra, tad ir tokios tradicijos neturime. Žemės, kurioje galima statyti namus gyvenimui, yra daugiau nei reikia, netgi griūvančių namų pilna.

Taigi, ir tokios būtinybės nėra. Tikėtina, kad labiau unikaliomis galimybėmis norėtųsi vilioti poilsiautojus, bet ir tokias paslaugas jiems ne bet kur galima teikti...

Žmonių poilsiui yra skiriamos specialios zonos (net ir valstybiniuose parkuose išskiriamos rekreacinio funkcinio prioriteto zonos), kuriose galimos ir statybos. Tokios zonos išskiriamos sausumoje.

Vėlgi, visi ežerai, skirti žmonių poilsiui, nuosavybės teise priskirti valstybei. Tad natūraliai kyla klausimas, kodėl kažkam turėtų būti suteikta teisė juos naudoti asmeniniais tikslais (gyvenimui, komercijai, kt.).

Lietuvoje neturime tradicinio kraštovaizdžio su nameliais ant vandens. Valtys, jachtos įprasta, o tokie statiniai – ne.

Pastatų statyba – labiausiai kraštovaizdį keičianti veikla. Taigi, bet koks tokių statinių atsiradimas iš esmės keičia kraštovaizdį, tuo labiau saugomą istorinį tradicinį ar natūralų.

O jei dar įvertinsime, kad ežerai (ypač didieji) sudaro puikias apžvalgos galimybes, tad tokių statinių atsiradimas darytų poveikį didelėms erdvėms, prarastume natūralų kraštovaizdį didžiulėse teritorijose“, - teigė R. Baškytė.

Jos teigimu, jeigu pakeitimams būtų pritarta, atsirastų daug galimybių nesąžiningiems asmenims gudrauti, o surasti būdų, kaip apeiti ribojimus, nebūtų sunku.

„Na, gamtininkai juokauja, kad jei leisi įkalti kuolą, tai vietoj jo atsiras būdelė, vėliau mažytis namelis, o galiausiai ir visas dvaras. Lietuviai išradingi. Norai taip pat auga ir tai būdinga žmogaus prigimčiai.

(...) Akivaizdu, kad plūduriuojanti priemonė nėra lygu namelis ant vandens, bet išradingi suinteresuoti asmenys ir šią nuostatą gali pritaikyti savo poreikiams. Ilgai bylinėjomės dėl pirties ant plausto, ant vandens įrengimo, naudojimo. Visa ši konstrukcija buvo užregistruota irkline valtimi... Dažnai tie, kurie registruoja, net nemato, ką registruoja.

O jei įvardijama nameliai ant vandens, tai jau būtinai turi būti nubrėžtos aiškios ribos, kas tai, kam, kaip. Ir čia atsiveria galimybė, sukurianti problemų srautą: tai ne taip supratom, tai vienam atrodo taip, kitam kitaip.

Žodžiu, tokia galimybė išleidžia džiną iš butelio...“ – teigė R. Baškytė.

Be to, ji mato ir pavojų gamtos taršai: „Esminė rizika prarasti ar iš esmės pakeisti susiformavusį paežerės, slėnio istorinį kraštovaizdį (kaimo, miestelio) (tokie Lietuvai nėra būdingi) arba natūralų, t. y. gamtinį (gamtoje tokių darinių nėra) kraštovaizdį.

Nederėtų užmiršti, kad kur lankosi žmogus, ten jis ateina su savo poreikiais, pirmiausia fiziologiniais, vėliau prisideda ir paslaugų įvairovės, komforto poreikis. Net miškuose ar vos ne prie kiekvieno lankomo objekto gamtoje įsigeidžiama tualetų, kioskų, kavinių, kt.

Šių poreikių tenkinimas ant vandens reikalauja papildomų įrenginių ar talpyklų ir t. t. Be jų kyla tiesioginės vandens taršos grėsmė.“