Kodėl daiktas po mirties tarsi atgyja
Kol žmogus šalia, jo šukos ar senas puodelis – tiesiog buities daiktai, į kuriuos niekas neatkreipia dėmesio. Tačiau žmogui išėjus, tas pats puodelis staiga tampa ypatingas. Smegenys įsikimba į paskutinį fizinį pėdsaką to, kas buvo svarbus, ir suteikia daiktui dalį jo asmenybės.
Mokslininkai tai vadina identiteto perkėlimu: daiktas tarsi išsaugo savyje savininko gestus, kvapą ir įpročius. Archeologų tyrimai patvirtina, kad tradicija saugoti daiktus mirusiesiems atminti gyvuoja ne mažiau kaip 2000 metų.
Škotijos geležies amžiaus Broksmuto gyvenvietėje buvo rasti kauliniai šaukštai ir žaidimų figūrėlės, kurios aiškiai buvo saugomos ne naudojimui, o kaip „nuolatinis ryšys“ su išėjusiu žmogumi.
Toks prisirišimas – ne silpnybė, o normalus netekties išgyvenimo etapas. Psichika nėra pasirengusi išsiskirti su žmogumi staiga ir visiškai, todėl įsikimba į paskutinį materialų pėdsaką ir per jį tęsia dialogą.
Ko negalima išmesti iš karto
Pirmosiomis savaitėmis po netekties lengva pridaryti klaidų, dėl kurių vėliau gailimasi metais. Psichologai ir šeimos tradicijų tyrinėtojai išskiria kelias daiktų kategorijas, kurių nereikėtų liesti skubant:
Nuotraukos, laiškai ir atvirukai su žmogaus rankraščiu. Tai ne tiesiog popierius, o jo balsas, likęs visam laikui. Ypač jei ten yra užrašyti palinkėjimai – tokie daiktai bėgant laikui dažniausiai tampa šeimos relikvijomis.
Juvelyriniai dirbiniai. Žiedai, auskarai, kurie priklausė artimam žmogui, saugo ne tik jo šilumą, bet ir atmintį apie su jais susijusius įvykius. Liaudies tradicijoje mirusiųjų papuošalai dažnai būdavo perduodami griežtai šeimos viduje.
Ikonos, nešiojami kryželiai, maldaknygės. Senovėje šie daiktai niekada nebuvo atiduodami svetimiems – jie būdavo perduodami iš kartos į kartą. Tikėta, kad tokie daiktai saugo giminės maldos ryšį ir globoja namus net po šeimininko mirties.
Balso pranešimai ir vaizdo įrašai. Tai kone vienintelis būdas po daugelio metų vėl išgirsti mirusio artimojo balso intonaciją.
Pagrindinė taisyklė: Tvarkyti šiuos daiktus geriausia ne pirmosiomis dienomis, o praėjus šiek tiek laiko, kai aštrus skausmas šiek tiek atslūgs. Dažnai skubant, spaudžiant patarimams „įvesti tvarką“, artimieji išmeta būtent tai, dėl ko vėliau gailisi ilgus metus: neišsiųstą laišką, lapelį ant šaldytuvo, seną užrašų knygelę. Paprasčiau vieną kartą viską sudėti į atskirą dėžę, nei vėliau graužti nagus.
Ką psichologai pataria išmesti arba atiduoti
Atsikratyti visko taip pat nereikia, tačiau ne visus mirusiojo daiktus verta paversti relikvija.
Vaistai ir medicininiai prietaisai. Jie neneša šiltų prisiminimų, o tik papildomai primena apie ligą ir paskutines sunkias dienas. Saugoti juos iš pareigos jausmo – tai laikyti namuose ne žmogaus atvaizdą, o jo kančių vaizdą.
Asmeninės higienos reikmenys. Dantų šepetėliai, šukos, skutimosi peiliukai – tai utilitarūs daiktai, nesaugantys asmeninės istorijos. Juos galima išmesti be gailesčio.
Drabužiai, kurie nekelia stiprių jausmų. Jei daiktas nėra brangus būtent kaip atmintis, jį galima drąsiai atiduoti stokojantiems. Bažnyčia netgi rekomenduoja išdalyti mirusiojo drabužius iki 40 dienų, tikint, kad per gerus darbus sielai lengviau pereiti išbandymus.
Liaudies tradicijos ir bažnyčios požiūris
Mūsų šalyje su mirusiųjų daiktais susijęs visas tradicijų sluoksnis. Žinomiausia – neliesti asmeninių velionio daiktų 40 dienų. Šio papročio šaknys siekia liaudies tikėjimus apie pomirtinį sielos likimą: manoma, kad per 40 dienų ji dar yra susijusi su žemiškuoju gyvenimu ir namais.
Bažnyčia į tai žiūri ramiau: griežto draudimo nėra, tačiau 40 dienų laikoma ramybės ir laipsniško atsisveikinimo laiku. Kartu dvasininkai pabrėžia: atiduoti mirusiojo daiktus ne tik galima, bet ir reikia. O jei daiktai jau visiškai susidėvėję – išmesti juos yra visiškai normalu, tai nėra nuodėmė.
Kaip paversti daiktus šeimos relikvija
Skirtumas tarp relikvijos ir šlamšto beveik visada slypi sąmoningame pasirinkime:
Atsirinkite esminius daiktus: Vietoj visos spintos drabužių galima pasirinkti vieną mėgstamą megztinį, laikrodį ar akinius ir saugoti būtent juos matomoje vietoje.
Sutvarkykite dokumentus: Laiškus, atvirukus ir nuotraukas patogu surinkti į atskirą skrynelytę ar albumą.
Skaitmeninkite: Senus laiškus ir nuotraukas verta bent iš dalies skaitmeninti: popierius bėgant laikui išblunka ir plyšta, o kopija telefone ar diske išliks per bet kokį kraustymąsi.
Ir svarbiausia: perduodant anūkams senelio laikrodį ar močiutės žiedą, naudinga papasakoti daikto istoriją garsiai, o ne tiesiog tyliai jį įteikti. Tuomet daiktas nustoja būti bevardžiu senu niekučiu ir pradeda kalbėti apie konkretų žmogų.
Daiktai tampa šeimos šventenybėmis ne patys savaime, o todėl, kad jie ir toliau yra mylimi bei prisimenami. Jie padeda mums išsaugoti ryšį su tais, kurių jau nėra šalia, ir perduoti šią atmintį ateinančioms kartoms.
Tačiau svarbu prisiminti: atmintis gyvuoja ne daiktuose, o mumyse pačiuose. Ir kartais paleisti tai, kas perteklinė – tai ne išdavystė, o vietos užleidimas šviesiam prisiminimui be nereikalingos naštos.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą