Rastas Grenlandijos „Achilo kulnas“: pasirodo, kad sala nėra tokia stabili, kaip manyta anksčiau

Naujasis tyrimas atskleidė Grenlandijos „Achilo kulną“, kuris gali viską pakeisti: mokslininkai nustatė paslėptą geologinę silpnąją vietą po Grenlandijos ledo skydu ir mano, kad ji gali pagreitinti jo griūtį, taip pat apsunkinti JAV ambicijas Arktyje, rašo „Daily Mail“.

Atradimas buvo padarytas Kalifornijos universiteto San Diege komandos ir rodo, kad egzistuoja paslėptas nuosėdinių uolienų sluoksnis, sudarytas iš minkšto dirvožemio ir smėlio, kuris lėmė ledynų tirpimą, griuvimą ir žlugimą Danijos teritorijoje. 

Atradimas taip pat leidžia daryti prielaidą, kad Grenlandijos ledo skydas yra kur kas mažiau stabilus, nei būtų, jei būtų pritvirtintas tiesiai prie kietos uolienos. 

Vietoj to, nuosėdinės uolienos sumažina trintį, ypač kai tirpstantis vanduo sūkuriuoja žemyn, todėl didžiuliai ledo skydai gali lengviau judėti.

Tyrimo autoriai mano, kad jų atradimas gali turėti didelės įtakos Trumpo administracijos ambicijoms dėl Grenlandijos, kurią JAV siekia įsigyti ne tik dėl strateginės padėties Arktyje, bet ir dėl po ledu paslėptų gamtinių išteklių.

Pasak tyrimo bendraautoriaus Jano Youngo, šių išteklių, įskaitant naftą, auksą, grafitą, varį, geležį ir kitus retųjų žemių elementus, gavyba gali būti labai apsunkinta dėl nuosėdinių uolienų sluoksnių, kurie lėtina gręžimą ir sukuria pavojingas sąlygas ledynams griūnant. 

Mokslininkai taip pat nustatė, kad daugelyje vietų po ledo skydu šis platus nuosėdinių uolienų sluoksnis siekia iki 200 metrų gylį.

Naujo tyrimo rezultatai rodo, kad minkšti nuosėdinių uolienų sluoksniai buvo aptikti po didžiąja dalimi Grenlandijos ledyninio skydo. 

Duomenys taip pat rodo, kad smėlio sluoksnių storis svyruoja nuo labai plonų, maždaug 4,5 metro, iki neįtikėtinai plačių, kur slidžios dirvos gylis siekia apie 300 metrų.

Storiausi nuosėdinių uolienų sluoksniai buvo pastebėti daugiausia šiltesnėse ir drėgnesnėse ledo dugno vietose, o plonesni sluoksniai arba visiškai nėra nuosėdinių uolienų buvo pastebėti šaltesnėse, užšalusiose zonose – tai paaiškina, kodėl ledas nesuyra taip greitai.