Muziejuje – istorines sąsajas atskleidžiantis eksponatas

Kaip savo gyvenimais persipina žymus politikas, daugkartinis Lietuvos ministras pirmininkas, vienas svarbiausių „kaltininkų“, kodėl šiuo metu Lietuvos teritorijoje turime savo vartus į Vakarus – Klaipėdos uostą, ir lietuviškos kultūros skleidėjas pasaulio mene, skulptorius, puošęs ilgaamžio kultūrinio Europos centro – Prancūzijos bažnyčias ir kitus žymius pastatus, išstudijavo Kauno miesto muziejaus istorikas dr. Simonas Jazavita.

Besidomintieji istorija Antano Mončio namų-muziejaus interneto svetainėje publikuojamame straipsnyje „Nuo žygių Lietuvos pajūryje iki paminklo Prancūzijos Alpėse: Ernesto Galvanausko ir Antano Mončio gyvenimų kryžkelės“, kurį istorikas rašė remdamasis archyvine medžiaga ir Antano Mončio namų-muziejaus fonduose saugomais dokumentais, tarp kurių – Bertos Galvanauskienės ir paties menininko laiškai, – ras ne tik dar nežinotų faktų apie savo gyvenimais susipynusias dvi asmenybes, bet ir turės galimybę plačiau pažvelgti į istorinius įvykius. O spėsiantys namuose-muziejuje apsilankyti iki paminėtinos Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos datos galės patys pavartyti ir perskaityti kartu su paminklo maketu eksponuojamų laiškų ir dokumentų kopijas.

Antano Mončio sukurtasis paminklas pastatytas Prancūzijoje,  Eks le Beno (Aix-les-Bains) miestelio kapinėse, kur ir palaidotas E. Galvanauskas. Iš menininko rašytų laiškų žinoma, kad paminklui skulptorius ieškojo šviesaus, pilko akmens, kad šis primintų Lietuvos laukų akmenį. 260 g sveriantį paminklo maketą jis sukūrė iš alebastro.

Apie antkapinio paminklo formą A. Mončys rašė: „Pajutau reikalą išeiti iš tos slegiančios atmosferos išvystant pakilesnę viltingesnę formą ir akiai, ir sielai. Skulptūros pagrindas yra liepsna, labai sukarpyta, bet vis tiek liepsna. Pas mus kalbama apie vaikščiojančias sielas liepsnos pavidale. Žvakė, kurios ne tik bažnyčioje, bet ir namuose griebdavosi emocingais atvejais.“  

Plevenančios žvakės liepsnos formos paminklo maketas Antano Mončio namuose-muziejuje eksponuojamas taip, kad atrodo pats plevenantis stikliniame kube: keletu centimetrų pakilęs nuo pagrindo jis lėtai sukasi erdvėje.

Pasak Antano Mončio namų-muziejaus kultūrinės veiklos vadybininko Šarūno Šimaičio, mintis kūrinius eksponuoti taip, kad jie atrodytų levituojantys, kirbėjusi jau seniai. Lapkričio mėnesį, po pokalbio su namų-muziejaus direktore Loreta Birute Turauskaite apie paminklo maketo eksponavimą, kitą dieną Senojoje vaistinėje Kaune jis išvydo keletą levituojančių nedidukų objektų. Pasikalbėjęs su reklamos ir dizaino srityje dirbančiais bičiuliais ir išsiaiškinęs, kad Lietuvoje tokia technika kol kas parodose netaikoma, Š. Šimaitis susisiekė su specialistais Slovakijoje: „Viskas čia pagrįsta elementariausia fizika, techniniai dalykai susiję su magnetais.“

Pasak L. B. Turauskaitės, jau prieš kelerius metus buvo norėta pristatyti ir paminklo E. Galvanauskui maketą, kuris, beje, yra ne iš muziejaus fondų, o iš privataus rinkinio, ir paviešinti su paminklo sukūrimo, finansavimo ir pastatymo istorijomis susijusius dokumentus.

„Simboliška, kad mes suspėjome šį darbą padaryti minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį. Viskas labai laiku: ir tai, kad Šarūnas sumanė originalų eksponavimo būdą, ir tai, kad visą medžiagą į straipsnį sudėjo vienas žinomiausių jaunosios kartos Lietuvos istorikų“, – akcentavo direktorė, pridūrusi, kad artimiausiu metu stiklo kubas su jame levituojančiu žvakės liepsną primenančiu paminklo maketu bus perkeltas ant originalios 1,4 m aukščio šviesaus betono spalvos kolonos, pagamintos iš kanapių spalių.