Naras Aurelijus Kinas apie akistatą su panika: „Jei aš tai atliksiu - iškart mirtis alyvose“

Patyręs ir kalnus, ir gilumas, pasimatavęs ne vieną profesiją ir taip pasaulį išnaršęs Aurelijus niekada nebijojo viską pradėti nuo nulio. Dabar tiek naru, tiek kapitonu dirbantis vyras neslepia - pajūry jaučiasi kaip namuose.

Aurelijau, pradėkime nuo pat pradžių - kada ir kaip išmokote plaukti?

Pirmas kontaktas su vandeniu - upėje. Kai reikėjo lipti į vandenį žvejoti. Net minties nebuvo, tu moki ar nemoki plaukti, nes jei nemoki, esi kitos kategorijos žmogus - gali tapti pajuokos objektu.

Ir dažnai žvejodavote?

Ta žvejyba - kiek brakonieriavimas, žuvies gaudymas tinklais. Į vandenį lipi nori nenori.

Tai norėjote ar ne?

Aišku, kad ne. Kai reikia naktį ar anksti ryte lipti - šalta, šlapia, rasa. Nieks neklausė, ar nori, ar nenori, tiesiog eini ir darai. Čia vaikystė. Tik nesakau auditorijai, kad visi turi eiti brakonieriauti, tiesiog tada buvo toks metas.

Kaip pradėjote nardyti?

2000-aisiais, kai lankiausi Malaizijoje, buvo pasiūlyta plaukti laivu pasiplaukioti. Laive atsirado papildoma paslauga - kas norit, galit už penkiasdešimt dolerių panerti su instruktoriumi. Na, kodėl gi ne? Pabandom, aš nematęs gyvenime tos nardymo įrangos.

Ir kaip?

Kelnės buvo pilnos baimės. Tas pirmas panėrimas - matai... nieko, gal vieną kitą žuvį praplaukiančią. Bet tai taip sužavėjo, ta laisvė, tas skrydžio jausmas, kad grįžęs į Lietuvą iškart susiradau nardymo instruktorę Tatjaną Novikovą ir pradėjau eiti kursus. Taip nardymu baseine susižavėjau, kad kaip vaikas džiaugiausi ir pradėjau tempti draugus eiti mokytis. Nori, nenori - nesvarbu.

Kaip tai progresavo toliau?

Man taip buvo įdomu, kad Lietuvos neužteko, išvažiavau toliau mokytis į Egiptą, į Sankt Peterburgą, į Vokietiją. Taip sužavėjo tas povandeninis pasaulis, kad 2000-aisiais pirmą kartą panėriau, o 2006-aisiais man pasiūlė tapti Lietuvos povandeninio sporto federacijos prezidentu.

Kuriam taške dingo baimė? Ar nedingo?

Baimė yra visada, visada ir išlieka: prieš nėrimą, nėrimo metu ir po nėrimo. Mane sužavėjo psichologinis kovos su savimi momentas. Justi ritmą baimės, žavesio, iššūkių, fiziologijos, žmogaus organizmo veiklos. Visas šitas ansamblis man buvo harmonija, kaip muzika. Aš „kaifavau“, lyg simfoninis orkestras man grojo. Ir iki šiol groja.

Nepabosta?

Nepabosta. Kiekvieną kartą nerdamas aš neriu kaip pirmą kartą. Nauja situacija, naujos užduotys, aplinkybės.

Mane sužavėjo psichologinis kovos su savimi momentas. Justi ritmą baimės, žavesio, iššūkių, fiziologijos, žmogaus organizmo veiklos. Visas šitas ansamblis man buvo harmonija, kaip muzika.

Kas tiksliai yra baisiausia neriant?

Baisiausia yra nežinomybė ir veiksniai, nepriklausantys nuo tavęs. Negali sukontroliuoti, bet supranti, kad vyksta. Ypač žiemos metu, kai minusinė temperatūra. Atlieki nardymo darbus ir, pavyzdžiui, reguliatoriai užšąla. Tu suvoki, kad jei nieko nedarysi, sistema gali užsikišti, tada nežinia, ar spėsi grįžti į paviršių, ar ne.

Kam taip rizikuoti?

Tu nori pabaigti darbą, nes virš tavęs dar dvidešimt žmonių dirba. Jų darbo eiga priklauso nuo tavo darbo užbaigimo. Tokiu atveju lipi per save, jei mesi tą darbą, viršuje esantis pagrindinis darbas sustos. Tokie varikliai veja į priekį.

Kaip psichologiškai tvarkotės su nežinomybe? Kaip nuraminti save, nepanikuoti?

Panika? Net negali būti panikos. Nors ji visada šalia. Ją jauti. Jauti, kad jei nieko nedarysi, panika užvaldys.

Ką jūs darote, kad jos neįsileistumėte?

Pirmiausia kvėpuoju, jei yra kuo kvėpuoti. Antra, suvokiu, kad nieko nedarymas turbūt sukels paniką. Man, tiesą sakant, nėra tekę būti panikos būsenos, bet yra tekę būti panašioje situacijoje.

Kokioje?

Tikslas buvo su pažengusiais mokiniais panerti į penkiasdešimt dviejų metrų gylį, atlikti trumpą užduotį ir grįžti atgal. Viskas vyko sklandžiai, dugnas - keturiasdešimt penkių laipsnių nuolydis, bet kada gali įsikibti. Plaukė dvi merginos ir du vaikinai. Pasiekėm objektą, o jos neria gilyn. Vaizdas toks, kad jos kalbasi, mintimis bendrauja, viena kitą supranta. Aš iškart supratau, kad pateko į azotinę narkozę. Normalu, kad, neriant trisdešimt metrų ir giliau, kas antras žmogus patirs azotinę narkozę.

Tai toks apsvaigimas?

Pasireiškia maloniomis haliucinacijomis. Gali girdėti garsus, matyti vaizdinius. Ir viskas yra „kaifas“. Man nėra tekę patirti.

Kaip baigėsi mokinėms?

Mano užduotis buvo nesukelti joms panikos ir kuo greičiau jas apgręžti. Jei aš nusileisiu prieš jas ir pradėsiu aiškinti, kol jos narkozėje, mes toliau krisim žemyn. Aš prarasiu nežinia kiek laiko, kol įrodinėsiu, kaip girtam įrodinėti, kad girtu būti negerai. Tad švelniai stvėriau už balionų, apsukau ir parodžiau kryptį atgal aukštyn ir pamažu išvedžiau į trisdešimties metrų gylį. Kai jos „sugrįžo į save“, parodžiau ženklą „plaukiam tolyn“, bet pats pajutau išsikvėpimą. 

Man pradėjo trūkti deguonies, nes atlikau fizinį darbą, tįsdamas jas iš gylio. Pirmas noras tokiu atvju būna išimti kandiklį iš burnos ir įkvėpt oro. Bet suprantu, negaliu pasikliauti savo protu tuo momentu, ta emocija, nes jei aš tai atliksiu - iškart mirtis alyvose. 

Man viskas yra įdomu, aš kaip mažas vaikas einu ir gaudau. Man tai yra „kaifas“.

Priėmiau sprendimą nejudinti nei pirštų, nei kojų - nieko. Prisiplojau prie dugno, susikoncentravau į stabilų kvėpavimą, kol organizmas pradės vėl gauti tiek deguonies, kad neprarasčiau sąmonės. Kai pajutau, kad po truputį atsigaunu, širdies ritmas sumažėjo, tada jau pasileidau plaukti. Čia pirmą kartą buvau susidūręs veidu į veidą su panika. Galėjau „priskaldyti malkų“ ir būti jau seniai išėjęs iš šio pasaulio.

Ar čia buvo gyvybei pavojingiausia situacija? Ar yra buvę rimtesnių?

Čia man buvo gyva pamoka. Po to karto dalykus atsargiau vertinu, numatau į priekį. Yra buvę, kai Klaipėdoje, prie jūros vartų, teko nardyti su uždaro tipo nardymo įranga ir sistema pradėjo užšalti. O kai užšąla - nebegauni oro. 

© Aurelijus Kinas. Asmeninio albumo nuotr.

Kai drėgmė susikaupusi žarnose, yra perėjimas iš šilumos į šaltį, oro srautas tampa ledukais. Kai įkvepiant į lūpas šaudo smulkūs ledukai, yra pirmas požymis, kad tuoj kažkas bus. Ir op - oro padavimas sustoja. Ir tada tarpais: tai yra oro, tai nėra.

Tokiomis sąlygomis ir buvote po vandeniu?

Narų vadovui perdaviau, kad tokiomis sąlygomis aš nenorėčiau toliau dirbti. Tačiau, norint nėrimą baigti, neužtenka tik išnirti iš po vandens, reikia dar pro ledus prasibrauti ir užlipti į penkių metrų aukštį stačiomis kopėčiomis. Jos, kol dirbi darbus, apšąla ledu. 

Oro tiekimas bet kurią sekundę vėl gali sustoti, o ant manęs yra kone keturiasdešimt kilogramų svorio. Nepaisant visko, bet kokiomis sąlygomis privalau pats išlipti, niekas neiškels. Nieko nelieka - lipti ledinėmis kopėčiomis ir stengtis nepanikuoti.

Kokie dalykai dar kelią baimę nardant?

Nardymas yra galutinis tikslas, o baimės yra šalia. Kokios baimės gali būti? Oro trūkumo, uždarų patalpų, šalto vandens, kostiumo užspaudimo. Po vandeniu niekada nėra, kad gautum tokią pat dozę oro, kaip kvėpuojant įprastai. Visada yra jausmas, kad įkvepiant reikia jėgos. 

Daugumai pradedančiųjų yra nepakankamo oro tiekimo baimė. Iškart kyla panika. Tada gąsdina, kad nieko nematai. Ir prožektorius nepadeda.

O kodėl tada prožektoriai vis tiek naudojami?

Aš prožektorių imu vien dėl to, kad nuraminčiau kitus. Bet jis man trukdo. Dirbu tamsoje, prožektorius tik atsispindi. Jis reikalingas vien dėl nuotraukų.

Ar tamsa nekelia nežinomybės baimės?

Šiuo atveju yra kita baimė - baimė, į ką tu atsiremsi. Man vaikystėje yra tekę susidurti su durimis. Nusileidžiu tamsoje laiptais namuose žemyn. Ištiesiu rankas ir einu ieškot virtuvės, o įėjęs į virtuvę aš įsijungsiu šviesą. Einu rankas atkišęs ir durys man į kaktą, į nosį - būm. Ką tai reiškia?

Apie koncentraciją visada sakau tą patį: žūsta kalnuose, jūrose, po vandeniu ne mėgėjai - profesionalai. Tie, kurie pasiekia ribą ir jaučiasi esą viską galintys.

Ėjau rankas atkišęs, bet jų nekryžiavau, o durys buvo taip atidarytos, kad gavau į kaktą. Vieną kartą gyvenime man to užteko, dabar tamsoje visą laiką judinu rankas aukštyn, žemyn ir taip toliau.

Kaip dar gyvenimiškos patirtys padeda nardant?

Kada buvau jaunas studentas, stengdavausi vaikščioti tamsoje. Žmonės eina dieną vaikščioti į mišką, o aš eidavau naktį. Taip mane tėvas treniruodavo vaikystėje. Eidavom tiesiog į laukus, į mišką naktį.

Kodėl?

Kovoti su baimėmis. Išėjęs į lauką, tu tolumoj matai tamsų mišką - tai yra baimė. Kažkas tokio. Matai tikrąją tamsą. Einam, artėjam iš lėto prie tos girios, baimė artėja, didėja: „Kažkas čia bus, kas čia bus?“ 

Bet suprantu: aš kvėpuoju, žiūriu, kojas turiu, rankas turiu, tėvas šalia, kalbasi, bendrauja, rodo. Įeini į tą baimę, įeini į tą mišką - nieks neatsitiko. Baimės nebėra, bet yra kita baimė, kad neužliptum ant kokios gyvatės, eini tyliau, klausaisi.

Buvote bailus vaikas?

Bailus? Prieš tėvą pabandyk pasakyti, kad bijai.

O giliai savyje?

Neatsakysiu. Tiesiog tėvas eina - eini iš paskos. Širdis dreba, rankos ir kojos dreba. Bet eini, nes jeigu ne, tėvas nueis, o tu liksi. Bus dar baisiau.

Kai studijų laikais eidavote naktimis pasivaikščioti, dar drebėdavo širdis?

Būdavo visiškai ramu, treniravausi kitus įgūdžius: girdėti, matyti, jausti. Būtent naktį miške.

Visa tai su savimi nešatės po vandeniu?

Po vandeniu yra kitas žingsnis. Aš geriau jaučiuosi tamsoj, nei neaiškiomis aplinkybėmis, kai kažką matau, kažko nematau. Kai galvoji, kad „pusiau matau, pusiau nematau“, tai bandai save apgauti, kad viskas matosi ir budrumo nereikia.

Tai geriau ne nusiraminimų ieškoti, o susitaikyti, kad kažkas yra pavojinga?

Iškart, kad „va - čia yra pavojinga.“ Tiktai taip. O kai atlieki darbą, pasakai „galvojau, kad bus baisiau.“

O iš vandens į kasdienybę ką išsinešate?

Atsargiau žiūri į viską. Atsargiau. Kiekvienoje situacijoje viską atidžiai stebiu ir vertinu.

Dabar sureikšminate budrumą ir atsargumą, ar turėjote gyvenime etapą, kai buvo kitaip?

Studijų metais aš buvau kaip beždžionė. Mano tikslas buvo dirbti su savo svoriu ir pusiausvyra. Vaikščioti, lakstyti tvorom. Jeigu tvora klibanti - tuo geriau, tuo įdomiau. Padarysiu klaidą, bus gera pamoka. Po to prasidėjo kelionės po kalnus. Aš kalnų keteromis lakstydavau. 

Rankos ir kojos dirbo taip, kad jaučiau kiekviena iškylimuką kalvoje ar keteroje. Supratau, kad jei padarysiu nesąmonę - baigsis įdomiai.

Kartu veikdavo ir polėkis, ir koncentracija?

Didžiulė koncentracija. Apie koncentraciją visada sakau tą patį: žūsta kalnuose, jūrose, po vandeniu ne mėgėjai - profesionalai. Tie, kurie pasiekia ribą ir jaučiasi esą viską galintys. Mėgėjai atlieka veiksmus bijodami.

Ar jauną žmogų skatintumėte ugdytis budrumą? Ar kaip tik reikia savo kailiu patirti bėgimą keteromis?

Patirti bėgimą su protu. Aš linkiu pirma viską atlikti ten, kur saugu, pavyzdžiui, suoliuko viršumi, prašau, praeik. Jeigu į vieną pusę nukrisi - nusibrozdinsi, o jei į kitą - į vandenį įkrisi. Bet jei tu nesitreniravęs darysi kalnuose ir nusivoši, bus truputį kitos pasekmės.

Ieškant nuotykių svarbu nepamesti smegenų?

Aš linkiu treniruotis. Būti ta beždžione. Galbūt iš šono atrodysite kaip kvailiukai, bet treniruosite įgūdžius. Savo kieme, savomis aplinkybėmis. Nardyme lygiai tas pats - treniruokis! Nori pademonstruoti, kad sugebi tą ir tą - tu parodyk sau baseine, kad tu sugebi. 

Parodyk sekliame vandenyje, kur nėra gylio ir yra matomumas, kur kolegos išgriebs arba pats išsikapanosi. Linkiu kiekvienam pradedančiajam narui iškvėpuoti balioną iki nulio! Patirti, kaip baigiasi oras, nes dabar visur treniruoja, kad penkiasdešimčiai barų likus reikia išnerti.

Bet tada nežinosi, ką daryti, jei baigsis iš tikrųjų?

O kas tai yra - baigėsi? Kaip tai pasireiškia? Ir ką tavo aparatūra rodo? Įsitikini, kad jei rodo likusius penkiasdešimt barų, tai nereiškia, kad penkiasdešimt. 

Kartais ir trisdešimt barų rodo, kai nulis - oras baigėsi. Tu kaltink tada po vandeniu ką tik nori: tave apgavo, aparatas sugedo. Niekam neįdomu, tu esi likimo auka. Aš linkiu, kad kiekvienas kvailiotų ir eitų savo žingsneliu į priekį.

Sakoma, kad suaugusiųjų problema yra ta, kad jie nustoja žaisti. Ar jūs savo gyvenimą ir karjerą vadintumėte žaidimu?

Tik žaidimas. Aš visą gyvenimą esu vaikas. Ką dariau dvylikos metų būdamas, dabar tą patį darau. Darau ir „kaifuoju“.

Sakote, žaidimų pilnas gyvenimas yra visavertis?

Visą gyvenimą reikia žaisti. Net su savo vaikais darau nesąmones. Mano žmona - vaikų motina, pyksta, paskui jau nebekreipia dėmesio.

Apibendrinant - jei būtų kuriamas filmas apie jūsų gyvenimą, kas būtų kertinis siužeto aspektas?

Aš imčiau psichologiją ir filosofiją. Žmogaus psichologija, filosofija ir žmogaus buvimas čia, dabar ir tenai, visur - tai yra esybė. Aš iki šiol negaunu atsakymų, kurių visą laiką ieškau: žmogaus atėjimas į šį pasaulį, buvimas jame, jo misija ir išėjimas. Ir man kertasi informacija šios dienos realybėse. 

Man yra šiek tiek keista. Juk bažnyčioje teikiama informacija, kad galutinis rezultatas - žmogaus išėjimas į kitą pasaulį, kur jam bus gerai... bet visi liūdi. Liūdna muzika ir taip toliau. Nesuprantu. Kitose religijose džiaugiasi, atsisveikina, nes atėjo laikas - išėjo. 

Man teko daug keliauti po pasaulį, po džiungles, po tas gentis, kur dievai yra kalnai, ir jų reakcijas studijuoti - labai plati tema. Dėl to man būtų įdomus filmas, kur psichologija, filosofija ir dar fiziologija yra susipynusios.

Ir iš pokalbio pradžios sprendžiu, kad būtent tai susijungia ir neriant?

Va, čia ir yra vadinama informacinė rožė. Kai viskas sukeliama į vieną vietą, visos kreivės visiškai susijungia ir tu turi vaizdą.

Ar turit savo gyvenimo vaizdą?

Aš visą laiką esu paieškose. Baigęs mokyklą norėjau studijuoti bet kur, kad tiktai toliau nuo tėvų ir savarankiškai. Įstojau į konservatoriją - „kaifas“, bet taurė greitai prisipildė ir pasidarė nebeįdomu. 

Bet vis tiek pabaigiau ir iškart įstojau į policijos akademiją. Nes man buvo „vau“ - fizinis, „tamsa“, teisė, filosofija, psichologija, viskas. Ir tuo pačiu metu grojau orkestre. Policijos akademijoje studijuodamas išmokau groti armonika. Sugebėjau ir koncertuoti, ir po Europą važinėti, ir dirbti policijos sistemoj. Gavau pasiūlymą likti dėstytojauti, bet manęs iš Klaipėdos neišleido. Tuomet norėjau būti Vilniuje, tad apskritai pasitraukiau.

Vėl viską pradėjau nuo nulio. Nusprendžiau, kad aš noriu keliauti po pasaulį. O kaip pradėti keliauti po pasaulį, kada neturi nė cento kišenėj? Išsilaikiau teises, pradėjau nuo turistinių autobusų vairuotojo pareigybės. Taip išmakalavau visą Europą. Aš niekada nesiilsėdavau - eina turistai, ir aš su jais kartu. Po trejų metų vairavimo aš jau naujiems gidams parodydavau, kas kur yra.

Galima sakyti, buvote gidų gidas?

Aš buvau „incognito“ vedlys. Gidas pasakoja informaciją, bet nežino, kas kur yra. Tai mes sutardavome: aš einu pirmas, tarsi švilpaudamas, o gidas eina iš paskos. Ketvirtais metais aš jau ir gidu, ir vairuotoju dirbau. Ir taip dar trejus metus.

Ir tada jau prasidėjo nardymas?

Ne tik, daug skraidėme į džiungles. Filmuodavome, turėjome ir kelionių laidą. Tiesą sakant, aš turėjau visą puokštę, gyvenau, „kaifavau“ ir taip toliau.

O kas dar laukia? Ko norėtumėt?

Nežinau. Gyvenau Vilniuje ant vandens ir plėtojau laivybą. Buvo tuščia Neris, manyčiau, pasėjau sėklą. Ir konkurentus užauginau. Galų gale atėjo metas, kai Neryje pasidarė per mažai vandens man - atkeliavau čia, į pajūrį. Dabar šeimą sukūriau ir pasinėriau į dar didesnius vandenis. 

Uoste dirbu specialios paskirties laivų kapitonu. Ir naru dirbu. Man viskas yra įdomu, aš kaip mažas vaikas einu ir gaudau. Man tai yra „kaifas“, aš čia jaučiuosi namuose.