Neigė liepęs palikti tik dukros vestuvių spyną

Parko lankytojai, pėdindami per tą tiltelį, neretai stabtelėdavo pasigrožėti viena už kitą įmantresnėmis šeimyninę laimę, saugumą ir ramybę simbolizuojančiomis spynomis, paskaitydavo jaunavedžių vardus, tuoktuvių datas ar kitus reikšmingus įrašus...

Tačiau vieną dieną šast ir spynų neliko. It našlaitė palikta kaboti vienintelė spynelė, ant kurios išgraviruoti Ugnės ir Girvydo vardai bei jų vestuvių data. „Žemaitis“ domėjosi, kuo ypatinga ši spyna, kad neiškeliavo į šiukšlių kibirą kartu su kitomis.

Tokiais pastebėjimais su „Žemaičiu“ dalijosi viena plungiškė, kone kasdien praeinanti minėtuoju tilteliu. „Kaip čia atsitiko, kad iš daugybės jaunavedžių spynų liko tik ši viena? Kuo ji tokia ypatinga ir kuo užkliuvo kitos?“ – svarstė moteris.

Kad kalba ne iš piršto laužtus dalykus, įsitikinome savo akimis, antradienio popietę apsilankę prie minėto tiltelio per Babrungo upę. Į turėklus „įsikibusi“ laikėsi išties viena vienintelė spyna, o ant jos išgraviruoti 2019-ųjų liepos 27-ąją žiedus sumainiusių Ugnės ir Girvydo vardai.

Ant tiltelio bei šalia jo sukiojosi „Plungės lagūnos“ darbininkai, ruošiantys vietą kraštiečio B. Lubio paminklui. Jų teiravomės, kur dingo kitos ant turėklų kabėjusios spynos. Vyrai į ilgas diskusijas nesivėlė, bet paaiškino, kad jaunavedžių laimės simbolius teko nuimti, nes reikėjo perdažyti tilto turėklus. Esą vienos spynos buvo nupjautos, kitos nukaltos ir sumestos į kibirą. Koks tolimesnis jų likimas, darbininkai sakė nežinantys.

O kodėl nutarta palikti tik tą vienintelę Ugnei ir Girvydui priklausančią spyną? Anot „Plungės lagūnos“ darbininkų, tiksliau vieno iš jų, toks buvęs muziejaus direktoriaus nurodymas. „Ar jis įvardijo priežastį, kodėl būtent ši spyna turi likti?“ – toliau tardėme darbininką, tačiau šis į tolimesnes kalbas nenorėjo leistis. „Sakė, lyg žento ši spyna“, – teptuku braukdamas per tilto kolonas tepasakė vyras.

Taip išeina, kad ant turėklų liko tik Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus Alvido Bakanausko dukros vestuves menanti spyna. Kitoms nebuvo lemta išlikti. Kaip ir ne kiekvienas gali savo vestuvių puotą surengti prabangiuosiuose Mykolo Oginskio rūmuose. O štai Bakanauskų atžalai tokia laimė nuskilo, nors tuomet ne vienas plungiškis, išgirdęs apie tai, pečiais traukė ir stebėjosi jaunavedžių sprendimu savo meilės puotą kelti vieno iš gimdytojų darbovietėje.

Vis tik pats A. Bakanauskas, „Žemaičio“ paklaustas apie spyną, neigė kažkam nurodęs palikti ją. Direktorius sakė net nežinantis, kam priklauso ta išrinktoji spynelė, tikino eisiantis pasižiūrėti. „Nežinau, nebuvau dar nuėjęs. Tikrai nežinau tos situacijos. Nedaviau jokių nurodymų nuimti spynas. Yra kas dirba – remontuoja, dažo, tas ir tvarkosi ten“, – kiek sutrikęs kalbėjo A. Bakanauskas, vėliau prasitaręs, jog vis tik žinojo, kad ant tilto liko viena spyna, tik sakė nenutuokiantis, kam ji priklauso.

„Ar yra vardai ant jos?“ – klausė muziejaus direktorius, o išgirdęs juos nusijuokė ir pažadėjo, kad ir ta vienintelė spyna bus nupjauta. Baigdamas pokalbį A. Bakanauskas patikino, kad muziejus į tilto ir erdvės prie jo sutvarkymo reikalus nesikiša. Esą viskuo rūpinasi Savivaldybė, kuri yra skyrusi lėšų infrastruktūros įrengimo darbams prie būsimo paminklo.