Nematoma meistrų užduotis po šventės – kodėl fejerverkų kūrėjai neskuba namo

Jie gulėjo visiškai atvirai, kur bet kuris vaikas galėjo juos paimti ir smalsumo vedamas atidaryti. Masačusetso valstijos priešgaisrinės tarnybos vadovas šį radinį pavadino itin pavojingu, todėl sprogmenis nedelsiant surinko ir sunaikino iškviesti policijos išminuotojai. Po atlikto tyrimo paaiškėjo, kad pirotechnikos įmonė „Central Maine Pyrotechnics“ nesprogusius užtaisus po renginio tiesiog išmetė į vandenį, iš kurio bangos juos ir atplukdė į krantą. Dėl šio šiurkštaus pažeidimo įmonei sustabdė licenciją, o pirotechnikas Anthony Marsonas gavo dešimties metų draudimą vykdyti veiklą šioje valstijoje. Tai toli gražu ne pirmas toks incidentas Masačusetse – dar 2012 metais trijuose miestuose komunalininkai, pjaudami žolę, užvažiavo ant po šventės paliktų užtaisų. Sviediniai detonavo tiesiai po žoliapjovėmis, ir tik masyvi pramoninės technikos konstrukcija išgelbėjo darbininkus nuo sužalojimų. Šios istorijos atskleidžia tai, apie ką susižavėjusi minia niekada nesusimąsto – po kiekvieno šou gali likti nesprogusios pirotechnikos, o jos tvarkymas reikalauja griežtų procedūrų, kurių profesionalai privalo laikytis be menkiausių išlygų.

Nesprogę fejerverkai skirstomi į kelis tipus, ir kiekvienas jų slepia skirtingo lygio grėsmę. Angliškai „dud“ vadinamas užtaisas, kuris sėkmingai iššovė iš mortyros, pakilo į dangų, tačiau nesprogo ir nukrito atgal į iškritimo zoną. Toks apdegusį teniso kamuoliuką primenantis sviedinys yra gana dažnas reiškinys, ypač per didelius, šimtus šūvių skaičiuojančius pasirodymus, todėl meistrai visada tikisi jų rasti po renginio. Kitas tipas, žinomas kaip „misfire“, pasitaiko tada, kai ugnis pasiekia užtaisą, bet šis taip ir nepakyla – sviedinys su aktyvia sprogstamąja medžiaga lieka mortyros viduje. Tuo tarpu per anksti, dar nepasiekę saugaus aukščio, sprogstantys užtaisai vadinami „low break“ ir kelia tiesioginį pavojų tiek žiūrovams, tiek komandai. Visgi pati klastingiausia situacija yra „hangfire“. Tai užtaisas, kuris nesuveikia pasirodymo metu, bet lieka tyliai rusenti ir gali netikėtai detonuoti po kelių minučių ar net dar vėliau. Būtent dėl šios nematomos grėsmės pirotechnikos pasaulyje egzistuoja privalomas laukimo periodas, kai prie iškritimo zonos griežtai draudžiama artintis visiems be išimties.

Standartinis industrijos protokolas nurodo, kad nutilus paskutiniam šūviui komanda privalo išlaukti mažiausiai dvidešimt ar trisdešimt minučių, prieš žengdama prie mortyrų stovų. Naudojant didesnio kalibro, ypač keliolikos centimetrų dydžio ir didesnius sviedinius, kai kurios priešgaisrinės tarnybos rekomenduoja laukti net iki valandos. Kuo didesnis sviedinys, tuo daugiau jame sprogstamosios medžiagos ir tuo ilgiau ji gali klastingai rusenti. Tuo metu, kai žiūrovai jau seniai būna išsiskirstę, o vestuvių svečiai kelia šampano taures ir šoka, pirotechnikų komanda kantriai laukia. Rusenantis užtaisas gali sprogti bet kurią akimirką, per anksti prisiartinęs žmogus tiesiog rizikuotų gyvybe dėl kelių sutaupytų minučių. Tik pasibaigus šiam ramybės laikui, pirotechnikas įsijungia žibintuvėlį ir žingsnis po žingsnio šukuoja visą teritoriją, ieškodamas bet ko, kas nukrito iš dangaus – nuo apdegusių kartono gabalėlių iki visiškai sveikų sviedinių . Galiausiai po vieną atidžiai patikrinamos visos mortyros, norint šimtu procentų įsitikinti, kad nė vienoje neliko užsilikusio sviedinio.

Dažniausiai techninių nesklandumų pasitaiko per finalines sekas. Kai penki ar daugiau sviedinių sujungiami greitąja jungtimi ir iššaunami vienas po kito vos per kelias sekundes, nuo galingos vibracijos ar kitų problemų jungtis gali nutrūkti. Tokiu atveju stove lieka vienas ar du nepaleisti fejerverkai. Pirotechnikui tenka kruopščiai patikrinti kiekvieną poziciją, nes per finalą kyla tiek dūmų ir triukšmo, jog plika akimi pamatyti ar išgirsti nesuveikusį užtaisą yra tiesiog neįmanoma. Aptikus nesprogusį sviedinį jo neutralizavimo procedūra aiški. Meistras užtaisą paima replėmis arba kastuvu – jokiu būdu ne plikomis rankomis – ir panardina į vandens kibirą. Ten sviedinys mirksta kelias valandas, o pagal kai kuriuos protokolus – net per naktį, kol vanduo visiškai neutralizuoja cheminius junginius. Po to nekenksminga tapusi masė dvigubai supakuojama į sandarius plastikinius maišus ir utilizuojama laikantis vietinių pavojingų atliekų tvarkymo reikalavimų.

Jei sviedinys visgi įstrigo mortyroje, imamasi dar didesnių atsargumo priemonių. Vamzdis atsargiai užpildomas vandeniu per žarną, o svarbiausia taisyklė – niekada nežiūrėti į mortyros vidų iš viršaus, nes netikėtai detonavęs užtaisas šautų tiesiai į viršų. Taip pat griežtai draudžiama sviedinį krapštyti ar traukti jėga, nes menkiausias mechaninis poveikis gali sukelti sprogimą. Kaip greitai viskas gali pakrypti bloga linkme, puikiai iliustruoja 2016 metų Liepos 4-osios incidentas Plymute, Masačusetso valstijoje. Tuomet vandenyno platformoje sumontuotoje mortyroje sprogo sviedinys. Ugnis akimirksniu apėmė visą konstrukciją, o likę fejerverkai pradėjo nevaldomai sproginėti vienu metu. Net apie 65 procentai viso šou užtaisų taip ir neiššovė į dangų pagal planą. Kitą dieną vietos valdžiai teko skubiai perspėti gyventojus, kad į krantą gali būti išmesta nesprogusių sviedinių ir juos liesti griežtai draudžiama. Nors pirotechnikas tuo metu saugiai sėdėjo kitoje valtyje ir niekas nenukentėjo, šis įvykis akivaizdžiai įrodė, kodėl saugumo protokolai yra rašomi krauju ir kodėl renginio metu meistrai niekada nestovi pačiame ugnies epicentre.

© Virginija KESMINĖ

Priklausomai nuo pasirodymo masto ir vietos, tvarkymosi darbai trunka apie valandą, kartais ir ilgiau. Dideli profesionalūs fejerverkai ilgai išlaiko karštį ir gali nudeginti odą, todėl komanda visada dirba su pirštinėmis. Visos surinktos šiukšlės – apvalkalai, pagaliukai, kartono likučiai – prieš dedant į maišus gausiai perliejamos vandeniu. Taip užtikrinama, kad transportuojant nebeliktų jokios rizikos įsiplieksti gaisrui. Tik įsitikinęs, kad kiekvienas kvadratinis iškritimo zonos metras, kiekviena mortyra ir stovas yra idealiai švarūs, pirotechnikas gali paskelbti darbo pabaigą. Lietuvoje profesionalai privalo turėti civilinės atsakomybės draudimą ir tvarkyti atliekas vadovaudamiesi Civilinių pirotechnikos priemonių apyvartos kontrolės įstatymu. Būtent šis griežtas reguliavimas ir atskiria tikrą profesionalą nuo mėgėjo. Svarbu ne tik gebėjimas sukurti stulbinantį reginį danguje, bet ir atsakomybės jausmas, kai naktį, visiems išsiskirsčius, tenka apžiūrėti paleidimo aikštelęs žolę ir iškoti nesprogusių užtaisų. Tačiau būtent šis nematomas darbas užtikrina industrijos saugumą ir pateisina tą milžinišką pasitikėjimą, kurį pirotechnikams patiki renginių organizatoriai bei gražiausią savo gyvenimo šventę planuojantys jaunavedžiai.