Neringa Zeleniūtė: „Į Klaipėdą aš važiuoju namo“

Neringa, ne kartą akcentavote, kad „klaipedskos - pačios geriausios “bobos„ Lietuvoj“. Kas čia kalba - sentimentai, o gal turite neginčijamų to įrodymų? Ar tikrai klaipėdietės yra kitokios?

Negi imsiu dabar maivytis, kad yra kitaip. Juk visada visi žinojo, kad klaipėdietės pačios gražiausios moterys Lietuvoje. Ir tai suprantama, juk mes gyvename prie jūros, gauname daug jodo, gulime pliaže ir lepinamės saulės voniomis. Gali man įrodinėti kas ką nori, bet aš visada draskysiu akis ir tvirtinsiu, kad „klaipedskos“ - pačios geriausios „bobos“ visoje Lietuvoje. Jos gamina skaniausią maistą ir yra kiečiausios. Žodžiu - mes pačios geriausios.

Man patinka, kad jūs vartojate žodį „mes“. Ar teisingai suprantu, kad iki šiol save vadinate klaipėdiete?

O kaip kitaip? Negi išvažiavęs iš savo gimtojo miesto ir gyvendamas kitur patampi kito miesto gyventoju? Oficialiai gal ir taip, bet juk dar yra ir širdis. Juk net ir kitose pasaulio šalyse daugybę metų gyvenantys tautiečiai drąsiai prisistato esą lietuviai. Negi vien dėl to, kad aš, Vilniuje pagyvenusi 17-18 metų, staiga tapau vilniete? Ne. Aš vis ta pati ir manyje teka tas pats „klaipedskos“ kraujas. Tik galbūt mąstysena kiek pasikeitusi, tačiau tai ne naujos vietos, o amžiaus, gyvenimiškos patirties įtaka.

Apskritai meilę Klaipėdai deklaruojate visur ir visada. Net ir vasarą dažnai laiką leidžiate būtent gimtajame mieste. Ar atvykus iš sostinės šurmulio visko čia pakanka? Juk neretas nesibodi Klaipėdos pavadinti kaimu.

Man giliai dzin, kaip kas ką vadina. Juk puikiausiai žinome, kad viskas priklauso tik nuo to, kaip tu pats jautiesi. Jeigu galvoje viskas gerai, frazė „kaimietis“ ar „mažo miesto gyventojas“ nebus įžeidimas. Jeigu moki gyvenime susidėlioti prioritetus, siekius ir tikslus, tada tikrai giliai dzin, iš kur esi kilęs...

...ir ką kiti apie tai galvoja...

...o tai dar labiau dzin (kvatoja).

Dažnas mėgsta burnoti, kad mūsų jūra per šalta, o ir palmių nėra. Kokių pranašumų jūs randate lietuviškame pajūryje?

Matote, šiuo atveju aš nesu turistė ar poilsiautoja. Aš nevažiuoju prie jūros. Aš važiuoju namo. Į Klaipėdą grįžtu pas tėvus, vežu vaiką pas senelius. Nenoriu, kad „seneliai“ būtų tik žodis ar vaikas per prievartą važiuotų aplankyti senelius. Noriu, kad būtų tikri santykiai, emocijos, tikras jausmas, kad viskas būtų gyvenimiška, natūralu ir paprasta. Tad jeigu mes turime tokią galimybę pabūti ilgiau visi kartu, kodėl mes neturėtume sau to leisti. Po užsienius mes galime keliauti ištisus metus. O kad ir kokia būtų ta lietuviška vasara: per šalta, per bjauri, Klaipėdoje aš puikiai susirenku geriausias emocijas ir jausmus - tarsi brangiausią kolekciją.

Kalbant apie patį gimtąjį miestą, kas jus pradžiugina ar nustebina sugrįžus?

Mane liūdina ir piktina. Jaučiu didžiulį erzelį ir to neslepiu. Man tikrai nepatinka tai, kas darosi mano gimtajame mieste. Pliusų atsiranda mažiau nei minusų. Pirštais nebaksnosiu, manau, klaipėdiečiai ir patys visa tai mato.

Visgi kas jums labiausiai krenta į akis?

Tiesiog norisi garsiai surėkti - grąžinkite iš tų prabangių miegamųjų rajonų, gyvenamųjų kvartalų žmones į Klaipėdą, į centrą. Leiskite žmonėms rytais jaukiai gerti kavą gražioje aplinkoje, o ne tuščioje, merdinčioje miesto centrinėje dalyje, kurioje niekas nevyksta. Taip, yra tie trys keturi barai palei upę, bet to negana. Tiesiog nebėra likę paties miesto centro traukos. Pavyzdžiui, aš būdama paauglė visada važiuodavau į Klaipėdos centrą. Mes su draugais sėdėdavome centriniame miesto bare, pro šalį eidavo daugybė žmonių... O dabar ten tuščia.

Jei galėtumėte, kokius 3 dalykus iš Klaipėdos išsivežtumėte į Vilnių.

Aš norėčiau kitaip padaryti. Ar galėčiau atvežti Vilnių į Klaipėdą? (kvatoja). Ir daugiau nieko nereikia.

O atsakant į jūsų klausimą, atrodo, Vilniuje man nieko netrūksta. Taip - tėvai, draugai, jūra... Bet, kita vertus, tie atstumai Lietuvoje tokie juokingi - viskas ranka pasiekiama.

Iš Klaipėdos į sostinę išvykote jauna ir iškart įsisukote į spalvingą pramogų pasaulį. Žinomumas veža, ar atvirkščiai - norėtųsi likti nepastebėtai?

Nelabai žinau, apie ką jūs kalbate. Nežinau nei kas tas žinomumas, nei su kuo jis valgomas. Apie tai nieko negalvoju. Kaip vaikščiojau būdama paauglė kiekvieną mielą dieną su treningais ir nedažytu veidu, taip ir iki šiol vaikštau. Tikrai nesu pirmo plano veikėja, turbūt dėl to niekada net nesusimąsčiau, ar mane kas nors atpažįsta gatvėje, ar ne. Na, neturiu aš šitokio rūpesčio. Gal ir nuvilsiu jus, bet neturiu kuo pasigirti.

Tie, kurie pramogų pasaulį stebi tik iš šono, dažnai viską mato tarsi per rožinius akinius, bet viename interviu jūs užsiminėte, kad tikrai nėra taip, kad pramogų pasaulyje dirbantys žmonės tik puošiasi ir vaikšto po renginius. „Esame vairuotojai, buhalteriai, rūpinamės viskuo, ko reikia ir ko gali pritrūkti atlikėjui. Nuleistos padangos, į kelią išbėgantys briedžiai, kiškiai, stirnos, prastas kelias ar siaubingos vairavimo sąlygos - mūsų kasdienybė...“ Tačiau tokiame darbe vis tiek turėtų būti daug žavesio. Ar jo vis dar randate?

Aš kaifuoju, kad dirbdama savo darbą jaučiu malonumą. Tai yra didžiausia laimė ir didžiausias gyvenimo kaifas.

Kita vertus, dirbti su žvaigždėmis turėtų būti nemenkas iššūkis.

Aš tai traktuoju kaip eilinį darbą, tik mano darbo pobūdis kiek kitoks. Net ir tada, kai reikia puoštis, dažytis, eiti radonais kilimais, - ir tai mes traktuojame kaip darbą. Ir, patikėkite manimi, tai labai retai kada būna didžiulis malonumas. Juk niekas nemato to, kas vyksta, kol tu pasieki visą šitą grožį. Galbūt turi važiuoti ar skristi tūkstančius kilometrų, nemiegoti, ruoštis, atlikėjai turi repetuoti ir t. T. Kol užlipi ant scenos pasipuošęs gražia suknele ar šventiniu kostiumu, tu galbūt jau esi seniai pavargęs ir fiziškai, ir emociškai. Bet tai yra tavo darbo dalis.

Žinoma, daugeliui sunku suvokti, kad žmogus už savo grožį dar gauna atlyginimą. Kažkodėl darbą mėgstame suvokti kaip didžiulę kančią ir katorgą. Bet juk darbas gali būti ir malonus. Tiesiog kiekvienas dirbame tai, ką išmanome geriausiai. Gal tik vienintelis skirtumas, kad pramogų pasaulio atstovai į darbą eina labiau pasipuošę nei kiti.

Išduokite paslaptį, ar mūsų atlikėjai - įnoringos asmenybės?

Kiekvienas žmogus yra asmenybė. Daugelis mūsų norime daugiau nei galime, visi mes pasvajojame, visi turime minusų ir pliusų, visai nesvarbu, ar tu atlikėjas, ar ne. Visur mes turime direktorių. Juk net ir miesto šlavėjas gali būti pats didžiausias direktorius.

O jei kuris atlikėjas ir turi kokių nors įnorių, geras vadybininkas jų niekam neatskleis. Paslaptis (kvatoja).

Tikrumas. Tai, ko gero, viena ryškiausių jūsų savybių. Nemėgstate pompastikos, maivymosi ir retušuoto gyvenimo demonstravimo?

Niekada nemėgau ir nesiekiau pasirodyti geresnė nei esu. Man nuo vaikystės buvo įskiepyta, kad privalau būti tas, kas esu, žinoti savo vietą, nepamiršti savo šaknų ir, jei reikės, atiduoti paskutinį kąsnį. Už tai esu dėkinga savo tėčiui, mamai ir šeimai, kad vaikystėje mums buvo įskiepyta, jog bet kurioje situacijoje turi būti žmogiškas.

Turite savo gyvenimišką filosofiją? Arba taisykles, kuriomis vadovaujatės?

Labai paprasta: nemeluoti ir nešikti ant galvos. Negaliu pakęsti melagių. Užuodžiu tai per atstumą. Matau penkis žingsnius į priekį, tad manęs niekas neišdurs.

Tikriausiai tingėti jums nebūdinga?

Jeigu nori kažką turėti, privalai juodai dirbti ir labai tesingai viską planuoti. Kito recepto nėra. Neturiu aš nei turtingų tėvų, nei uošvių, nei vyro milijonieriaus, kuris paėmė sau jaunesnę žmoną... Viską pasiekėme savo darbu ir tai buvo abiejų indėlis į mūsų visai neblogą gyvenimą. Juo tikrai negaliu skųstis.

Pakalbėkime apie moters grožį. Kokia moteris jums graži?

Visų pirma - laiminga moteris. Nemeluosiu, kad moters išorė nesvarbi. Bet juk ji labai priklauso nuo vidinės būsenos. Nieko naujo nepasakysiu - moters akys spindės tada, kada ji bus laiminga.

Įtariu, kad šio klausimo jau esate sulaukusi tūkstančius kartų ir jo nemėgstate, bet visgi išdrįsiu dar kartą paklausti - kaip jums pavyksta suderinti, regis, du nesuderinamus dalykus - skanų maistą ir tobulą kūną?

Nuo šito klausimo iš tiesų jau „vemiu vaivorykštėmis“. Tada man kyla kitas klausimas - kaip žmogus turi savęs nemylėti, kad nuolatos valgytų tik tą salotos lapą ir įsivaizduotų, kad staiga taps laimingas? Vis tiek visi atgulsime į grabą, tad aš jau geriau gyvensiu valgydama „afigienai“ skanų maistą ir matydama nerealius vaizdus lėkštėje.

Socialinėje erdvėje esate užsiminusi, kad jau 16 metų kiekvieną dieną sportuojate, nesvarbu, ar tai savaitgalis, ar prasta nuotaika... Iš kur tiek valios geležinės?

Pasiimi tą valią iš stalčiaus ir varai. Kol kitos guli lovoje ir maivosi, kad vyras atnešė pusryčius į lovą, mes su vyru einame į sporto salę arba į parką sportuoti. Kiekvienas renkasi savo laimę.

Iš tiesų niekas negali tavęs priversti sportuoti. Viską darai tik dėl savęs. Iš pradžių pradedi tai daryti dėl grožio, vėliau supranti, kad tai būtina dėl geros sveikatos. Galų gale tai tampa gyvenimo būdu ir nebekeli sau jokių klausimų. Tiesiog atsikeli ir eini...

Aš neturiu laiko toms visoms egzistencinėms nesąmonėms: „Man reikia pasikalbėti su savimi“, „Aš noriu atrasti save“, „Aš noriu suprasti, kas aš esu“. Kol visi kiti uždavinėja sau klausimus, aš tiesiog einu ir darau.

Tad į koučingo seminarus nevaikštote?

Aš tokių koučingo seminarų oragnizatoriams spaudžiu ranką už tai, kad jie sugeba išdurti tokias minias žmonių ir daryti iš to verslą. Kuo daugiau pasaulyje patiklių žmonių, tuo daugiau gerai uždirbančių.

Jūsų gerbėjus žavi ne tik jūsų valia, bet ir puikus estetikos pojūtis. Vazose pamerktos gėlės, tobulai patiektas maistas... O ar galėtumėte miegoti palapinėje ir valgyti konservus iš metalinės skardinės?

Jei priverstų gyvenimas - galėčiau. Bet kodėl dabar tai turėčiau daryti? Man nepatinka, man neįdomu, man nefaina ir nesmagu tos palapinės ir konservai. Aš dirbu tam, kad galėčiau ilsėtis viešbutyje, valgyti gražų maistą iš gražių indų. Ačiū Dievui, šalia manęs yra žmogus, kuriam lygiai taip pat atrodo.

Iš kur atsirado aistra gaminti? Kodėl tai jus taip veža?

Man tai yra smagu. Gaminu nuo vaikystės. Kaip ir daugelis, pradėjau nuo elementarių pietų, karbonadų, ilgainiui supratau, kad gaminti yra labai faina ir įdomu. Kiekvienas turime savo hobių, kurie gyvenime mums teikia malonumą. Kažkam patinka megzti, o man patinka kepti.

Beje, visada norėjau paklausti maistą mėgstančių fotografuoti žmonių - kol padarote tobulą kadrą, maistas lėkštėje neatvėsta?

Jeigu aš pradėčiau fotografuoti kiekvienus mūsų pusryčius ar vakarienę, tikriausiai šeima liktų nevalgiusi (kvatoja). Tai, ką įkeliu į socialinius tinklus, yra labai maža dalis to, ką mes valgome. Per savaitę įkeliu gal 2-3 patiekalų nuotraukas.

Beje, gal jau planuojate išleisti kulinarijos knygą?

Aš nesu menininkė, aš - verslininkė. Kai man susidėlios reikiami skaičiukai, gal tada bus ir knyga. Kai mane bando įtikinti, kad tai būtų mano kūdikis, atšaunu, kad savo kūdikį jau turiu. Vienintelį ir jau, tiesą sakant, visai nebe kūdikį. Tačiau niekada nesakau niekada. Bet ir nenoriu turėti produkto tik dėl to, kad turėčiau. Reikalavimus visur ir visada sau keliu pačius didžiausius.

Neringos gyvenimo prieskoniai

Šventoji trejybė

VALGYK nuodėmingai skaniai.

JUDĖK, kad net ir artėjant 40-mečiui galėtum „įšokti į miniaką“.

MYLĖK kitus, bet nepamiršk ir savęs!

Jeigu kas paprašytų apibūdinti vasarą...

ŠEIMA

DRAUGAI

JŪRA

MAISTAS

VYNAS

O visa tai sukuria nerealiausią jausmą #TIKRAEMOCIJA. Šventę susikuriame patys, nesvarbu, kur esame, svarbu, kaip ir su kuo. Patogu, kai niekas nevaržo ir jautiesi savo rogėse!

Sportas

Visi žino, kad sportas yra mūsų šeimos gyvenimo būdas, duodantis tam tikrų rezultatų. Tik svarbu nepasiduoti po pirmos pasimaivymo savaitės, o prieš einant į salę nebūtinai reikia nusipirkti pačią gražiausią aprangą ir stilingiausius sportinius batelius!

Ir dar milijoninį kartą klausiančioms, kaip aš viską valgau ir taip atrodau, galiu pasakyti - svarbiausias dalykas gyvenime yra BALANSAS. Leisk sau daug, bet po truputį, ir pamatysi, koks skanus tas viduriukas, be bado, be dietų ir visokių madingų nukrypimų!

Apie emocijas

Man svarbu jausmas, kvapas, skonis, vaizdas. Man tai - emocija. Nervų sistema visada yra drebinama. Visada vaikštau ant atbrailų tarp malonių ir nelabai jausmų. Emocijoms atsirasti reikia įvaraus stiprumo elementų. Tai pagrindinis mano mygtukas priimant bet kokius sprendimus. Sakote, blogai, reikia išlikti budriam, būti tvirtam, įjungti blaivų protą, nesivadovauti emocijomis, o aš be emocijos - nė iš vietos. Turiu jausti ir skausmą, ir džiaugsmą, turiu jausti norą ir kaifą, turiu tikėti kiekviena kūno ląstele ir žinau, kad tas pojūtis, sujungtas su emocija, mane nuves teisinga kryptimi.

Natūralumas

Ne, aš nesu prieš makiažą, tai būna man šventė! Tačiau... aš dievinu jausmą, kai galiu drąsiai braukti per žandą ar akis ir nenuvalyti krempudrų. Aš neturiu vaškinių antakių, neturiu pūstų lūpų, net nesu dariusi jokių injekcijų. Ir? Ir čia, manau, esminis dalykas, kad aš laiku išmokau prižiūrėti savo odą. Taip, esu tikra, kad už genus reiktų padėkoti mamai ir tėčiui, tačiau stebuklų nebūna, o kosmetologija sparčiai žengia į priekį.

Pasimaivymo platforma

Kartais aš galvoju: ačiū, instagrame, kad atsiradai. Tu man atvedi tiek naujų pažinčių, kuriomis aš tiesiog negaliu atsidžiaugti. Ši pasimaivymo platforma suteikia apčiuopiamą laimės potyrį.

Kas yra laiminga moteris?

Mes visos norime būti gražios, turtingos, stilingos, figūringos, kažkas „papingos“, kažkas „subiningos“. Ir per visas tas gėrybes pamirštam tiesiog būti laimingos. Laimingos iš širdies. Laimingos pirmiausia su savimi. Tada ateina darna ir laimė šeimoje, darbuose, tarp draugų. Paprasčiausi pomėgiai gali teikti tokią pilnatvę, nuo kurios nesinori niekur bėgti, o tiesiog plaukti ta pačia vaga. Mano stabilus ir monotoniškas gyvenimas teikia pačią tikriausią stiprybę visame kame. Rytinė mankšta, maistas, darbas, poilsis. Visa tai eina lygiagrečiai su šeima, ir joks čia stebuklas. Karantinas visiems parodė, kas yra pastoviausia ir tikriausia mūsų gyvenimuose.

Aistra vairuoti

Vairuoti aš galėčiau tūkstančius kilometrų nematydama jokio vargo, todėl mano vyrui tikrai nepasisekė, nes jis vairuoja tik tada, kai aš geriu vyną. O kadangi vyną aš geriu arčiau namų, išvada - vairuoju visada aš.

Stabilumas

Visi tik skraido ir skraido padebesiais, o aš negaliu atitrūkti. Nieko nėra geriau, nei jausti stabilią žemę po kojom!

Gaila laiko

Man labai būna gaila laiko. Keistas jausmas, kurį sunku apibūdinti. Ryte keliuosi anksti, kad spėčiau kuo daugiau nuveikti. Guluosi vėlai, kad diena būtų kuo ilgesnė. Visą dieną nesustodamas kažką veiki, bet, galiausiai atėjus vakarui, norisi dar ir dar, ir dar. Stengiuosi nešvaistyti laiko nuoboduliui, nors pykčio bangos būna smarkiai įelektrintos. Stengiuosi žengti tvirtą ir ryžtingą žingsnį, visų pirma, kad nenuvilčiau savęs. Stengiuosi išmokti nusileisti, nors labai sunkiai sekasi. O svarbiausia - stengiuosi nepamiršti, kaip reikia mylėti, nes meilė leis niekada nepasenti!

Meilė estetikai

Be gėlių negaliu! Pilni namai, pilnos vazos... Atrodo, atsikeli ryte - ir jau nuotaika geresnė!

Mano meilė estetikai pasireiškia daugelyje sričių. Juk kur kas smagiau grįžti į jaukius, gražius namus, sukurtus mūsų pačių rankomis. Tad stengiuosi išlaikyti balansą: vienodai dėmesio skirti išvaizdai ir namams.

Viktorijos VAIŠVILAITĖS-SKIRUTIENĖS nuotr.