Nešienaukit vasarai tako!

Čia pat gegužės vidurys, mėnesio pradžia pasuko tiek šilumos, kad neatlaikę jos viliojimo pražydo sodai.

Patikėkite, bet prieš penkiasdešimt metų tokį žydėjimą būtume sutikę įtariai, nes to nebūdavo. Šiandien žinome, kad daugelis reiškinių (nebūtinai tik pavasarinių) pasislinko per porą savaičių, žodžiu - jie įvyksta kur kas anksčiau.

Lyg išsigandusi savo siųsto karščio, gamta ir vėl susilaiko - vėsesni šių dienų orai turi mus ir pavasarį sugrąžinti į tikrąjį vyksmą. Bet kaip dabar besisuksi, viskam lieka tik vienintelis kelias - į vasarą. Suprantama, mes dar norėtume pavasario, nes kiek jis truktų, mums jo visada pristinga. Ir nebūtinai trūksta laiko darbams; mes tiesiog norime pabūti su juo. Ar tai pavyks? Taip, dar pabūsime, bet jau visai nedaug: mūsų pavasaris subrendo, baigia savo darbus ir viską perduos vasarai. Būtent ji, panašiai kaip ir žiema, yra tikrasis metų laikas, kuriam leidžiama kai kas daugiau - pavyzdžiui, iš pavasario ir rudens pasiimti bent savaitę laiko.

Beje, o kada šiemet laukti vasaros? Tikrai ne birželio pirmąją, nes kalendorius gamtoje neveikė niekada, o dabar jis yra visai bevertis. Taigi, vasara turėtų „įžengti" apie gegužės 22 ar 23 dieną.

Seniau sakydavo, laukdami svečių - nušluokite taką. Jei svečias būdavo labai laukiamas ir gerbiamas, žiūrėk, taką pabarstydavo žiedais. Tiesa, kažkas ėmė ir pasakė: aš vasarai taką pievoje nušienausiu! Nežinau kaip jums, bet man tokia mintis ir toks takas, lyg žaizda pievoje, neatrodo labai gerai. Matyt, vasarą sutikti reikėtų kuo nors tikru...

Kas dar liko pavasariui? Nemanykite, kad jis viską atliko iki galo. Apsižvalgykime: dar ne visi paukščiai sugrįžo, dar stirniukai negimė, uosių lapai neišsiskleidė. Ir žuvys nespėjo išneršti, ir... ar suspės iki vasaros?

Bet nėra kur skubėti, nes tokios užduoties - suspėti, padaryti - gamtoje nėra. Ko nespėjo pavasaris, tą padarys vasara - juk viskas yra, kaip sakoma, į vieną aruodą... į gamtos ir mūsų aruodą.

O aš noriu sugrįžti prie šienapjūtės temos - šiaip ar taip, vasarą be to negyvensime. Mūsų gyvenimuose šieno pjovimas seniai prarado ryšį su šio proceso esme - mums nereikia šieno, o žolę pjauname stichiškai, net nežinodami - kodėl. Kai kas sako, kad iki žemės nuskusta pieva yra graži. Bet ji - jau ne pieva, o tik jos likučiai. Gali būti, kad mūsų grožio sampratos skiriasi. Taip pat gali būti, kad kai kas taip supranta aplinkos tvarkymą - kaip ir žemės suarimą, miško iškirtimą...

Matyt, turime mokytis viską matyti ir daryti kitaip, nes beatodairiškas šienavimas yra pats tikriausias visos gyvasties naikinimas. Žinoma, jei šienautume dalgiu ir sodyboje (ar parke, viešoje erdvėje) nupjautume tik takus (juostas), kurių reikia vaikščioti, žala būtų mažesnė. Tačiau pjaunant motorinėmis žoliapjovėmis vienu metu pridarom bent keletą blogų dalykų: triukšmaujame, teršiame orą, o visa, kas tik buvo pievoje, susmulkinam.

Jei manote, kad to nėra, pabandykite savo „sutvarkytame" plote surasti nors vieną varlę, vabalą, vorą, drugio vikšrą... Žinau, kad jų ten nerasite, nes viską sunaikinote.

Ei, ar girdite: varnėnų inkiluose vis garsiau cirpia jaunikliai. Ar matėte: padangėje, dar labai aukštai, ratus suka čiurliai. Ar girdite - tik pačią juodžiausią naktį nutildama suokia lakštingala. Pavasario pabaiga labai graži.

Skubėkim ją pamatyti!

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder