Įsivaizduokite, kad grįžę namo miegotumėte tik keturias valandas per naktį, o visą likusį asmeninį laiką atiduotumėte tam, kad dirbtumėte dar daugiau. Įsivaizduokite, kad gyvenate prie darbo stalo ir dirbate iki paryčių ateinančius penkerius metus. Ką jums duotų šios nepaprastos pastangos?
Stanfordo mokslininkų tyrimas rodo, kad neverta dirbti 50 valandų per savaitę. Jeigu dirbate tiek ar net daugiau valandų – nieko naujo nepasieksite, nes darbo produktyvumas ženkliai krenta.
„Prieš beveik 100 metų Johnas Keynesas prognozavo, kad dirbsime ne 4 dienas, bet 15 valandų per savaitę – 3valandas per dieną. Ir ne dėl to, kad mums to reikia, o jeigu norėsime.
Tuo metu technologijos buvo pažengusios, ekonomika augo ir visiškai nebuvo pagrindo manyti, kad tendencija nesitęs. Ekonomistai nežinojo, ką darysime su savo laisvalaikiu.
Tačiau šiandien aišku, kad jie klydo ir yra visiškai priešingai – gyvename nesibaigiančio darbo pasaulyje, kuriame trūksta laiko“, – sako inovacijų psichologijos ekspertė dr. Ieva Martinaitytė.
Tačiau EBIT konferencijos organizatorius ir „Confinn“ vadovas Dainius Baltrušaitis primena, jog mūsų protėvių supratimas apie darbą buvo absoliučiai skirtingas nei vyraujantis dabar: „Praktine prasme jų gyvenimas buvo žymiai sunkesnis nei mūsų, pasitenkinimo gyvenimu prasme – jie gyveno geriau nei mes.“
Daug dirbantis – sėkmingesnis?
Psichologijos ekspertės teigimu, atostogų žinučių analizė rodo, kad 7-ojo dešimtmetyje padaugėjo užuominų apie beprotiškus darbo grafikus: „Giganto „Apple“ vadovo Timo Cooko žadintuvas skamba 3 val. 45 min. ryto., o mano tik 7 valandą. O Melissa Mayer, buvusi „Yahoo“ vadovė, dirba iki 130 valandų per savaitę. Tada kyla klausimas: ar aš iš vis ką nors pasieksiu, kai matau tokius pavyzdžius?“
Ji pastebi, kad iki šiol vyrauja nuomonė, kad labiau užsiėmęs, kuris neturi laiko laisvalaikiui, yra aukštesnes pareigas užimantis ir didesnes pajamas gaunantis žmogus. O dažniausiai girdimas atsakymas: „esu labai užsiėmęs ir neturiu laiko“ sufleruoja, kad „esu labai svarbus ir mano statusas visuomenėje yra aukštesnis.“
Tačiau D. Baltrušaičio teigimu, toks požiūris į daug dirbantį žmogų – tai tik susiformavęs stereotipas: „Ar tai keisis? Manau, kad po truputį jau keičiasi požiūris į daug dirbančius. Pandemija tai puikiai parodė – supurtė darbo prasmę gyvenime. Tačiau dažnai pastebima, kad nieko neveikimas yra prilyginimas tingėjimui.“
Baimė, kad esame laikini
I.Martinaitytės teigimu, yra trys priežastys kodėl žmonės mėgsta daug dirbti ar būti užsiėmusiais. Pirmoji – supratimas, kad nesame amžini: „Galime džiaugtis kiekviena gyvenimo minute, tačiau drauge suvokti, kokie esame laikini šioje žemėje, nes negalime kontroliuoti, kiek laiko mums dar skirta. To nesuvokdami, stengiamės nustumti visas mintis apie mirtį. Nuolatinis užimtumas mums tai puikiai padeda. Ar būtume tokie užsiėmę, jeigu žinotume, kad gyvensime amžinai?“
Antroji, kurią įvardina psichologė – organizacijos taikoma bonusų sistema. Pasak jos, tai dažniausiai paremta trumpalaikiais, o ne potencialiais rezultatais po kur kas ilgesnio laikotarpio, pavyzdžiui, penkerių metų.
„Trečioji – visuomenės spaudimas, kuris yra itin didelis. Esame tik būtybės, kurios paklūstame tam tikriems standartams“, – apie tai, kodėl daug dirbame sako I. Martinaitytė.
Būtent nuolatinis užimtumas pasak inovacijų psichologijos ekspertės, kuria istoriją, kokie esame svarbūs šiame pasaulyje. Tačiau kiekvienas mūsų turėtų išmokti nuobodžiauti, nes tai geriausias būdas leisti pailsėti ne tik protui, bet ir sielai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą