Nustokite kankinti save: apie ką neturėtumėte galvoti, kad gyventumėte ramesnį ir laimingesnį gyvenimą

Įvairių epochų ir kultūrų išmintis stebėtinai vieninga: kai kurie apmąstymai ne tik neduoda vaisių, bet ir yra žalingi. Jie ne tik nepriartina mūsų prie laimės, bet ir atima ramybę bei energiją, kurios reikia tikrajam gyvenimui.

1. Pamirškite „o kas, jeigu...“ – praeitis neperdirbama

Vienas labiausiai išsekinančių įpročių – be galo grįžti į praeitį ir ją „peržaisti“. Mintys, tokios kaip „Jei būčiau tada pasielgęs kitaip“ arba „Kodėl jie su manimi taip pasielgė“, yra panašios į bandymą perrašyti jau išdžiūvusį paveikslą. Nuo to jis tik pablogėja.

Rytų mokytojai sako: praeitis yra baigta pamoka, o ne vieta nuolatiniam gyvenimui. Patarlė sako: „Kas praėjo, tas nebegrįš.“ Apmąstymai apie praeitį atima jėgas iš dabarties momento, kuris yra vienintelis realus ir kuriame galima ką nors pakeisti.

2. Nustokite lyginti savo gyvenimą su svetimu

Socialiniai tinklai ir aplinkos tikrovė nuolat duoda peno palyginimams. Kieno nors karjera atrodo spartesnė, kieno nors namai – jaukesni, o kiti vaikai – talentingesni. Tokios mintys – tiesus kelias į menkavertiškumo jausmą ir pavydą.

Krikščionybės atstovai tai vadino tuštybe, budistai – kančios šaltiniu. Esmė ta, kad kiekvienas turi savo kelią ir savo ritmą. Užuot pavydėjus kaimyno derliaus, geriau laistyti savo sodą – tai, kas iš tiesų yra jūsų valioje.

3. Atsisakykite noro viską kontroliuoti

Daugelis kankina save mintimis, kaip viską numatyti, visus apsaugoti ir apgalvoti kiekvieną žingsnį ilgam laikui į priekį. Tai gimdo tik chronišką nerimą.

Išmintis slypi mokėjime atskirti. Skirkite energiją tam, ką galite pakeisti: savo reakcijoms, savo šiandienos veiksmams, savo požiūriui į situaciją. O orą, kitų žmonių mintis ar valiutos kursą palikite be vidinių kankinančių ginčų. 

4. Liaukitės ruoštis nelaimėms

Kartais atrodo, kad jei iš anksto „suvaidinsime“ blogiausią scenarijų, būsime pasirengę smūgiui. Iš tikrųjų, nerimastingas bėdos laukimas tik nuodija dabartį, pritraukdamas niūrią nuotaiką. Kaip sakydavo senoliai, „nekelk savo kryžiaus anksčiau laiko“.

Tai nereiškia neatsakingumo. Rūpintis sveikata, saugumu ir gerove yra protinga. Tačiau leisti baimei dėl hipotetinės rytdienos pavogti šiandienos džiaugsmą yra save naikinantis požiūris.

5. Atsisakykite mintimis teisti kitus

Mintys-nuosprendžiai, mintys-įvertinimai kitų žmonių atžvilgiu – sunki našta, kurią nešiojamės savyje. Teisdami ką nors, mes pirmiausia nuodijame savo pačių sielą. Dvasinėse tradicijose tai dažnai vadinama nuodu tam, kuris teisia.

Pabandykite pakeisti pasmerkimą paprastu klausimu: „Ar aš žinau visą kelią, kurį nuėjo šis žmogus?“ Paprastai atsakymas yra „ne“. Tai išlaisvina iš varginančio ir beprasmio vidinio darbo – priimti nuosprendžius, kurie nieko nekeičia.

6. Nelaukite idealių sąlygų laimei

„Štai kai pasikeis darbas...“, „Kai vaikai taps savarankiškesni...“, „Kai tik atsiras santaupų...“ Tokios mintys – spąstai, atidedantys gyvenimą vėlesniam laikui. Jos sukuria iliuziją, kad tikrasis gyvenimas prasidės tik susiklosčius tam tikroms idealioms sąlygoms, kurios gali niekada ir neateiti.

Sąlygos retai kada būna idealios. Daug protingiau ieškoti galimybių augti ir mažų džiaugsmų tame, ką turime šiuo metu. Pirmą žingsnį link tikslo galima žengti šiandien, nelaukiant magiško signalo.

7. Neleiskite nerimastingoms mintims valdyti jūsų savijautos

Pernelyg didelis susitelkimas į kūno pojūčius, simptomų ieškojimas, ligos laukimas sukuria uždarą ratą. Nerimas blogina savijautą, o prasta savijauta sustiprina nerimą. Senovės gydytojai tikėjo: „Dvasia kuria sau formą.“

Užpildykite protą ir gyvenimą prasme, kūryba, pagalba kitiems, šiltu bendravimu. Dažnai sveikata ir žvalumas ateina po tokio užpildymo, o ne kaip privaloma išankstinė sąlyga.

Atsisakyti šių minčių – nereiškia tapti bepročiu. Tai reiškia išlaisvinti vietą galvoje ir sieloje tam, kas iš tiesų vertinga: kūrybai, meilei, paprastam dėkingumui ir tiems patiems veiksmams, kurie ir sudaro mūsų tikrąjį, o ne išgalvotą gyvenimą. Kaip byloja senas posakis, negalima pripildyti pilnos iki kraštų taurės. Išlaisvinkite ją – ir joje atsiras vietos kažkam iš tiesų svarbaus.