O dabar pasakykite „sūris“: kodėl šypsomės net tada, kai nenorime?

Ką sako mokslas?

Vieną tikslesnių šio reiškinio paaiškinimų pasiūlė Amerikos psichologas Paulas Ekmanas. 1960–1970 metais, dirbdamas Kalifornijos universitete, jis tyrinėjo veido išraiškas įvairiose kultūrose – nuo Vakarų pasaulio iki izoliuotų Papua Naujosios Gvinėjos bendruomenių. P. Ekmanas įrodė, kad bazinės veido išraiškos yra universalios. Tačiau kur kas svarbesni buvo skirtumai pačios šypsenos viduje.

Jis išskyrė du iš esmės skirtingus tipus. Pirmasis – nuoširdi, t. y. Duchenne'o šypsena. Ji įtraukia ne tik lūpas, bet ir akis. Ją sunku pavaizduoti pagal užsakymą, ji atsiranda savaime. Antrasis – socialinė. Tai ta pati „budinti“ šypsena, kurią naudojame kasdien. Ji gyvuoja lūpose, bet beveik nepaliečia žvilgsnio. Jos užduotis – ne išreikšti emociją, o sureguliuoti situaciją. Pasakyti be žodžių: „viskas ramu“, „aš nusiteikęs taikiai“, „mes galime bendrauti“. Svarbu tai, kad žmonės beveik neklysdami jaučia šį skirtumą, net jei negali jo paaiškinti.

Kam mums reikalinga „nenuoširdi“ šypsena?

Elgsenos požiūriu čia nėra nieko keisto. Socialinė šypsena – tai greitas būdas sumažinti įtampą ir sukurti minimalų pasitikėjimo lygį. Tai ne melas, o prisitaikymo forma: žmogus tarsi šiek tiek sušvelnina savo buvimą kito erdvėje.

Egzistuoja ir ryškesnė šios funkcijos forma – vadinamoji „Holivudo šypsena“. Nuo įprastos mandagios šypsenos ji skiriasi beveik taip pat, kaip teatrališkas gestas nuo kasdienio. Plati, simetriška, atverianti dantis, ji išlaikoma ilgiau nei natūrali emocija. Ji skirta ne vienam pašnekovui, o plačiai auditorijai. Jos užduotis – ne tiek išreikšti vidinę būseną, kiek sukurti pasitikėjimo, sėkmės ir prieinamumo įvaizdį. Būtent todėl ji atrodo nepriekaištinga ir kartu šiek tiek atsiribojusi: tai ne reakcija, o valdoma veido išraiška.

Kodėl mes apskritai šypsomės?

Gyvūnų pasaulyje dantų rodymas dažniausiai yra grėsmė. Iššiepti dantys įspėja: laikykis atstumo. Kodėl žmogiškajame pasaulyje viskas kitaip? Atsakymas slypi evoliucijoje. Primatai turi gestą, vadinamą „pavaldžiu dantų atidengimu“: tai signalas – „aš nekeliu pavojaus“. Manoma, kad būtent iš šios elgsenos formos pamažu išsivystė žmogaus šypsena.

Laikui bėgant ji pasikeitė, tapo minkštesnė, atsipalaidavusi, ją neretai pradėjo lydėti žvilgsnio pokytis. Svarbiausia – ji tapo suprantama kaip kvietimas užmegzti kontaktą. Gestas liko panašus, tačiau prasmė apsivertė aukštyn kojomis.

Kai šypsena tampa strategija

Istorija ir dabartis pateikia nemažai pavyzdžių, kaip šis paprastas gestas virsta įtakos įrankiu. Pavyzdžiui, Franklinas Delano Rooseveltas krizės ir karo metais kūrė žmogaus, valdančio situaciją, įvaizdį. Jo šypsena nebuvo džiaugsmo demonstravimas, ji paduodavo toną: stabilumas, užtikrintumas, panikos nebuvimas. Kartais to pakakdavo, kad būtų paveikta milijonų žmonių nuotaika.

Kitas JAV prezidentas Johnas Kennedy tapo vienu pirmųjų politikų, kurių veido išraiška tapo televizijos epochos dalimi. Jo švelni, atvira šypsena kūrė prieinamumo jausmą. Ji mažino atstumą net ten, kur jis turėjo išlikti. Didžia dalimi dėl šypsenos žmonės jį priėmė kaip „savą“.

Karalienės Elžbietos II šypsena buvo susilaikiusi ir dozuota. Ji pasirodydavo neretai, todėl turėjo ypatingą reikšmę. Tai buvo ne automatinis gestas, o signalas, kurio neįmanoma nepastebėti. Jos atveju šypsena ne naikino atstumą, o kruopščiai jį reguliavo.

Kodėl toliau šypsomės?

Todėl, kad tai veikia. Šypsena – vienas greičiausių būdų paveikti situaciją: ji sušvelnina, suartina arba, priešingai, padeda išlaikyti atstumą. Dėl to ji išlieka kasdienės elgsenos dalimi net tada, kai emocijos neatitinka išraiškos.

Be šypsenos bendravimas tampa griežtesnis ir tiesmukiškesnis. Šypsena palieka erdvės lankstumui, leidžia neleisti įtampai peraugti į atvirą konfliktą. Tai tam tikras švelnus valdymo įrankis, kuriuo žmogus naudojasi dažniau, nei pats suvokia.

Šypsena – tai ne tik vidinės būsenos atspindys. Tai veiksmas, gestas ir pasirinkimas, nors ir ne visada sąmoningas. Kartais ji nuoširdi, kartais – būtina, kartais – apgalvota. Bet kuriuo atveju ji išlieka vienu tiksliausių būdų pasakyti viską, kas būtina, be žodžių.