J.Lelešiaus-Grafo dienoraštis buvo rastas bunkeryje, tą dieną, kai jis buvo nužudytas. Dienoraštis atsidūrė KGB byloje ir buvo naudojamas kaip operatyvinė medžiaga.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis ir kitus išlikusius dienoraščius rašiusių partizanų tuometinės mintys buvo publikuotos.
Deja, dalis dienoraščių, slėptų užkastuose stiklainiuose, bidonuose, buteliuose, tapo sunkiai įskaitomi, kitus sunaikino patys partizanai, kad, dienoraščiams patekus į okupantų rankas, neliktų inkriminuojamų faktų. Bet tai, kas liko, skaudžiai tinka mūsų dabarčiai. Vienur - visiškas skurdas, o kitur - didžiulė prabanga.
Apie pokario kaimo gyventojų skurdą savo dienoraštyje rašė ir L.Baliukevičius-Dzūkas. Paminėjęs, jog jį slapsčiusių lietuvių troboje buvo tik vienas kambarys. Beveik neapstatytas baldais.
Buvo tik stalas, dvi lovos ir ant dviejų statinių patiestos lentos. Negi tarpukario kaimuose lietuviai iš tikrųjų taip skurdo?
Tačiau „Vakaro žinių" kalbintas žurnalistas, partizaninio judėjimo Lietuvoje tyrėjas Vidmantas VALIUŠAITIS tokią prielaidą paneigė:
„Čia jau atskiras dalykas. Čia jau kolchozų nusiaubta Lietuva, o apie buvusią nepriklausomą Lietuvą, jos socialines atskirtis irgi pasakoja išlikę partizanų dienoraščiai.
Jie rašo, kad labai buvo matyti tas poniškumas, ponėjimas. Istorikė, Balio Sruogos (1896-1947) žmona Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1899-1997) savo raštuose, rašytuose išeivijoje, taip pat pabrėžė, kad socialiniai klausimai tarpukario Lietuvoje buvo labai apleisti, nepaisant valstybės ekonominės ir kultūrinės pažangos, socialinė atskirtis buvo didžiulė, o po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo dar didėjo."
Tą socialinį apleistumą liudija ir J.Lelešiaus-Grafo dienoraštis. Cituoju: „Guliu šiauduose ir galvoju, dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus?"
Dar viena citata, ypač atitinkanti dabartį: „Iš kur Lietuvoje atsirado tiek išgamų, parsidavėlių?
Prieinu išvadą, kad bendruomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais buvo nepakenčiama." Ir dar viena citata: „Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats." Skaitome toliau: „Mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo jį velniop. Pagieža tautoje augo.
Vieni dairėsi į Maskvą, kiti - į Berlyną, o treti - į Varšuvą."
Taip pat dienoraštyje rašoma, jog žmogus negali būti pastumtas į šuns vietą. Juk ir dabar tas pat! Kitaminčiai pravardžiuojami „beraščiais, plūgais, plokščiažemininkais". Jie siunčiami velniop. O kai žmonės mandagiau ar visiškai atvirai valdžios siunčiami velniop - auga visuomenės pagieža!
O kas dėl to gali atsitikti, savo dienoraštyje perspėja J.Lelešius-Grafas: „Nedovanotinos tos klaidos, tas apsileidimas, kuris privedė tautą prie pražūties." Kokios tos nedovanotinos klaidos? - klausiame eksperto V.Valiušaičio.
„Steigiamasis Seimas leido ūkininkauti maksimaliai 80 ha plote, o A.Smetonai vadovaujant, maksimalus plotas buvo padidintas iki 150 ha ir šitas dalykas paspartino visuomenės socialinę atskirtį.
Socialinė atskirtis Lietuvoje, skirtingai nei mūsų šiaurės kaimynėse Suomijoje, o ir Čekijoje, buvo labai aštri, todėl bolševizmas rado sau palaikymą skurdžiausiuose sluoksniuose.
Prie tokių nuotaikų prisidėjo ir Suvalkijos protestuojančių ūkininkų numalšinimas. A.Smetonos politinis režimas buvo labai infliacijos pagraužtas, todėl žmonės iš pradžių nesusigaudė, kas tas bolševizmas. Net džiūgavo, kad A.Smetonos atsikratysime.
Tik paskui, kai okupantai pradėjo pjauti, žudyti, žmonės ėmė atsipeikėti", - paaiškino V.Valiušaitis.
- J.Lelešius-Grafas skaudžiai rašo ir apie Lietuvos tuometę kariuomenę: „Kiek valstybė skyrė Ginklų fondui, kokias dideles algas mokėjo karininkams (...). Kur dingo tie ginklai? Kur šiandien tie karininkai? Kai Tėvynė pavojuje, jų nėra." Tikėkime, kad bent šįkart, jei Tėvynė atsidurtų pavojuje, Lietuvos kariuomenė neišsilakstytų, o supriešinti žmonės irgi norėtų valstybingumą ginti.
- Stasys Barzdukas (1906-1981; pedagogas, JAV bendruomenės veikėjas) rašė, kad mes nekovojome, kada turėjome savo valstybę, vadovybę, kariuomenę ir resursų, o išėjome kovoti tada, kai likome be vadovybės, kariuomenės ir resursų.
Partizanai savo dienoraščiuose irgi klausė - kur tie karininkai? Kur tie vadai?
Paprasti kaimo žmonės ir vėl ėmė ginti Lietuvą kaip ir 1918 m. savanoriai.
Yra paralelių ir su šiais laikais. Galima pacituoti V.Daugirdaitę-Sruogienę, kalbančią apie didžiausias to meto valstybės ydas - kitaminčių autoritarinį žlugdymą, saugumą, tapusį baisia įstaiga, visuomenės nesaugumo pajautą. B.Sruoga, Vincas Krėvė-Mickevičius buvo apstatyti šnipais, įtarinėjami palankumu naciams. A.Smetona rėmėsi jėgos struktūromis, kariuomene. Tą žmonės jautė.
- O ir dabar, kai žmonės susirenka protestuoti prie Seimo, juos pasitinka užtvaros ir jėgos struktūros!
- Nenoriu A.Smetonos istorinės reikšmės sumenkinti, bet turbūt politikams taip atsitinka - kai socialinė palaikymo bazė sumažėja, tenka remtis jėgos struktūromis. 1944-1945 m. A.Smetona pats įvardijo savo priešų trijulę.
Tai katalikai, socialistai ir bolševikai. Į vieną plotmę suplakė natūralią opoziciją su penktąja kolona. Ir šitų dalykų neskyrė.
Sėdėjo kalėjimuose ne tik bolševikai, bet ir tikri Lietuvos patriotai. Visi buvo apstatyti šnipais. Ir istorikės V.Daugirdaitės-Sruogienės raštuose kalbama, kad Lietuvoje augo oportunizmas ir nepaprastai staigus ponėjimas, augo karjerizmas bei kitų išnaudojimas.
O mužikas, tapęs ponu, buvo didesnis išnaudotojas nei senųjų laikų ponai. Posakis „iš mužiko - ponas" jau tapęs folkloru."
- Nejaugi mes, lietuviai, išskirtinai mėgstame žeminti ir ėsti vieni kitus, ypač išsirūšiuoti į mažumėlę turčių ir didžiąją dalį skurdžių?
- Darome tas pačias istorines klaidas, lipame ant to paties grėblio. Aš jau 30 metų esu žurnalistikoje ir tas socialinis klausimas keliamas nuo 1990 metų. Tų klaidų darė visos Lietuvos Vyriausybės, įskaitant ir Gedimino Vagnoriaus Vyriausybę. Nebuvo įsileista teisingu pagrindu žmonių į privatizavimo procesus. Elgėmės kitaip nei estai, čekai.
Todėl po privatizacijos žmonėms liko sunkių pėdsakų. Tokia būsena yra problemiška visuomenės savijautai ir raidai.
Statistika rodo, kad Lietuva pagal kapitalo koncentraciją vienose rankose patenka į šalių penketuką, kuriame yra ir Meksika, Čilė. Tarp didžiausias pajamas ir mažiausias gaunančiųjų yra didžiulis skirtumas ir tai nedidina visuomenės atsparumo.
- Ar tai negresia pilietiniu karu? Juk ir kai kurie Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkai pokario Lietuvoje įžvelgė tam tikrų pilietinio karo apraiškų. Tiesa, tik apraiškų.
- Čia yra visiškas Maskvos naratyvas kaip ir Vytauto Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti" Maskvoje suderintas scenarijus. Partizaninis judėjimas labai gilų pėdsaką paliko.
Filmas sukurtas talentingai, bet visiškai tendencingai rodo pilietinį karą, kurio Lietuvoje nebuvo.
Rodo, kad brolis eina prieš brolį, bet ne kad su svetimos valstybės kariuomene kovoja. Okupuotoje šalyje iš principo negali būti pilietinio karo.
Nei jugoslavai, nei graikai, nei prancūzai, kai buvo okupuoti, nevadino jokių tarpusavio veiksmų pilietiniu karu. O jei pasitaikydavo nusižengimų, be abejo, ir įvairių klaidų, tai vis vien nėra pilietinio karo požymiai. Ten, kur žūsta žmonės, visko pasitaiko. Juolab kai partizanus kompromitavo ir provokatoriai, persirengę partizanais.
- Bet dabartinis visuomenės susipriešinimas, valdžios arogancija taip pat yra valstybei pavojingas reiškinys?
- Tai yra blogas dalykas, nes jis mažina mūsų visuomenės atsparumą bet kokiai agresijai. Destabilizuoja visuomenę ir taip silpnina valstybę. Bet atsakomybė už tokius negatyvius reiškinius yra stipriųjų pusėje.
Su žmonėmis reikia kalbėtis, juos išklausyti.
Jeigu bus naudojama tik jėga, atsitiks kaip 1935-1936 m., kai vyko Suvalkijos ūkininkų streikai. Valdžia kaltino, kad tai Vokietijos intrigos, saugumas darė visokias provokacijas. Šešiolika ūkininkų buvo nuteisti mirties bausme, iš jų keturiems mirties bausmė buvo įvykdyta.
O kokios pasekmės? Tuometis režimas savo autoritetą sunaikino.
Negalima tų istorinių laikų susieti su tarptautinėmis aplinkybėmis. Labai pavojinga, kai šalies valdžia praranda visuomenės autoritetą būtent tada, kai dėl istorinių aplinkybių reikia mobilizuoti visuomenę.
Faktai
Justinas Lelešius-Grafas, Tauro apygardos partizanų karo kapelionas, gimė 1917 m. Navasodų kaime, dabartiniame Marijampolės rajone. 1943 m. baigė Vilkaviškio kunigų seminariją, tarnavo vikaru. 1945 m., kai KGB siekė jį užverbuoti, pradėjo slapstytis ir išėjo partizanauti.
Žuvo 1947 m., išduotas kartu su penkiais Birutės rinktinės štabo karininkais Valaičių kaime, Prienų rajone. Užkastas žvyrduobėje. 1991 m. palaidotas Prienų rajono Skriaudžių kaimo Skausmo kalnelyje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą