Paskutinis Sigito Poškaus romanseras

63-ejų S. Poškus mirė sustojus širdžiai gegužės 29-osios naktį. Nors jau anksčiau jis buvo patyręs infarktą, turėjo neįgalumą, tačiau iki paskutinės gyvenimo dienos buvo gyvybingas ir kūrybingas.

Rašytojo bičiulis Saulius Stonys, kuris su S. Poškumi buvo susitikęs likus kelioms dienoms prieš šio mirtį, pasakojo, kad pastaruoju metu S. Poškus buvo pagautas įkvėpimo ir sukūrė pluoštą nuostabių eilėraščių.

„Sigitas pasakojo, kad parašyti penkis ar šešis eilėraščius jo buvo prašęs dainininkas Virgis Pupšys. Pradėjęs kurti pagal užsakymą sonetus, Sigis pagavo įkvėpimą ir parašė visą pluoštą eilių, kurias man davė paskaityti. Kai skaitau šiuos eilėraščius, man regis, kad jis jautė, kad paskutinioji pareina“, - kalbėjo Saulius.

S. Poškus bičiuliui davė 47 lapus, kuriuose - 34 eilėraščiai.

Rinkinys pavadintas „Nežinomo poeto romansero arba “ašarų vainikėlis, nupintas laisvose valandose". Publikuojame kelis eilėraščius iš šio rinkinio. Sudie, Sigitai.

Mieloji, arba Tau

Man, mieloji, nereikia tavęs ir

kad reiktų nereikia,

nė reikėti nereikia reikėjant

galunakčio prieblandai,

aš neieškau tavęs piktą valandą

vilkiško laiko,

kiškio valandos baigės pasibaigė

nuopuoliais;

 

ir kilimais pabaigsiu rusenti

nelyg negyva cigaretė

ant viršelio it mėtos lapelis

sumuręs mentolinis,

per atolą brendu, per atolo

išblukusią lovą,

pagaliau atrandu ne tave, ne tave,

o savy taburetę;

 

suskaičiuoju jai 4 kojas ir

lentą prisėsti,

tik nėra kam, nes aš nebegyvas,

nutolęs nutõlimas,

su vaiduokliško traukinio dundesiu

oras išvėsta,

manyje oras vėsta, išvėsta

bildukas vagoninis;

 

ir agonija baigias, vėl

darosi giedra,

savo sieloj akimirką šią

užrašau ir didžiuojuosi

savimi, be tavęs diena spragsi

lyg skiedra, vėl giedra, vėl...

tara pam pamparam

pamparum para pum

pumpuruojuosi;

 

tai todėl man nereikia tavęs,

nebereiks jau, mieloji,

saliutuoja laivai klasikiniais

piratiškais Rodžeriais,

o šuva penktą koją pakėlęs

į brėkšmą išloja,

pagaliau nebereiks man tavęs...

nebereikia, mieloji.

 

Paskutinis valsas, arba 3/4 ilgesys

O

ilgesys gal

pasiklys

arba išmėls ir

lino plauko

apvalią rudenišką ausį,

žiemančią saulę

pasivys.

 

Blėsta širdis it

aptvare,

blėsta kažkur,

o gal riaumoja,

kelionę ilgą sau rimuoja,

tai aimanuodama,

tai ne,

 

kad amalas pareina

uogas,

jos baltos kaip ugnis,

šąlu

ir, šluotą raganos

pagrobęs,

balsu į pirtį

užeinu.

 

Ten gramofonas be dantų,

ten laumė sukasi ratu ir

patefonas valso

moko

seniai praėjusias dienas,

mėnulio kiškio kojeles, -

plokštelė sukasi

be juoko

 

išklibusiomis vagomis,

suplyšusiomis širdimis, -

abu su laumės šluota

šokam,

kol ilgesingas kamuolys

išrieda gieda pro duris,

palikdamas be amo

protą.

 

Tampam param,

pašokim jam,

dainuokim jam, kalbėkim tam,

kuris be nieko,

kalbėkim jam, pašokim jam,

kalbėkim sau, dainuokim tam,

kurio nelieka.

 

Dainuokim sau para param,

tame param

pam para pam...

ir nieko.

Dainuokim sau, pašokim tam,

kurio visai

nelieka.

 

Kovo aštuonioliktoji, arba bukolinė

Blizga asfalto skūra,

lietaus nuplakta,

vėlės žibintų tamsoj

į gatvę išeina,

ieško tarptautinės sau

raudonos dienos

nosių raudonų, nors jų

man per didelė kaina.

 

Miestas įkaltas namais,

viršeliais stogų,

mano širdies šipuliais,

varpeliais palaikiais

prie pažadėtų aistrų,

o joms pinigų

niekas neįkala, ir pagalvoju -

gal laikas

 

būtų jau laikas nupjaut

rugius patvory,

ir nupjauti jie žydės

(mano miestui kaip faina!);

su gvaizdiku atlape

tos šventės proga

aš pas tave mėginu

dainuodamas dainą,

 

skirtą tik tau, atkeliaut

ir jau nebišeit,

inkarą savo išmest

į krantą skylėtą,

lauki manęs, aš žinau,

šiek tiek dar palauk,

taip, aš vėluoju, laivai -

jie irgi. Iš lėto

 

blizga asfalto skūra,

lietaus nuplakta,

vėlės žibintų tamsoj

per miestą linguoja,

aš su jomis pakeliui

blaškausi sūrus

gatvėj, dainuodamas tau

romansą, mieloji.

 

 

Šiąnakt, arba didysis liūdesys

O šiąnakt gyvalioju įsiręžęs

ir sieloje lyg dešimt katinų,

beje, ir burnoje jų nemažiau, ir trečias

save aš kambary jaučiu,

 

nors gyvenu lyg pirštas vienas

(drovus aš, neparodysiu kuris),

nedaug turiu, tik mėnesienas,

kažkur tolyn išlyjančius šunis.

 

Toli galėtų eiti mano kelias

gyvenimo, platus ir išdidus,

bet menkas pakelės smūtkelis

pagrūmojo:

eisi, tai perpus

 

ar ketvirčiais

suskilęs išdalinsi savo sielą,

o kiekvienam jinai tiktai viena.

Tyliu išjojant mėnesieną

kažkur kažkam,

mane be jos su ja.

 

Tad, arba neverta

Neverta ašaroti, tad

linksmaukim,

draugaukim, kartais

ropę raukim,

o jei netyčiomis

užsuks Antanas,

išraukim vieną

kitą gramą.

 

Net kunigėlis

sakė „linksminkímos“,

ne sakė, liepė taip

gyvent arimuos

gyvenimo ir, "pákol

jaûni esma",

džiaugsmingai nešti

savo naštą,

 

nes "nébus laiko

mum linksmíntis",

jis iš ambonos tęsė

šventą mintį,

kai imsim šmik! ir

„pasenėsma“,

tad ráukim gramą ir

giedokim giesmę.

 

Noktiurnas, arba nakties lyrika

Galiu sau leisti nusišikt

ant prezidento, seimo, SNO,

kultūros ne-

galiu kol kas gyvõs,

nes mano šitokia natūra,

kurią kur noriu, ten dedu

lyg biurokratą, skūrą,

organus iš dešinės į kairę...

bet staiga

imu ir susipurtau:

surimtėk, poete,

juk ne viskas „kurva“.

 

Yra ir dobils išdidus,

jo rūžava galvelė

į saulę stiebiasi,

va va,

ir saulės lempa

(kas dar veliasi

į posmą?) ...

daugel kas yra.

 

Aš ne žodynas,

žodžių nekartosiu,

neatrajosiu,

prigimties dugne

prabudę žodžiai patys

plėšriai, godžiai

įkvėps, jau įkvėpė, jaučiu...,

lyg ne,

bet jau nutrūko nuo lenciūgų...

 

Galiu sau leisti šitatai,

nes rymau ant naktinio bliūdo.

 

Gentis, arba atsigrįžti

Kaip kitaip gentį paguosi?

Įremi peilį į širdį

ir atsiklausi ar girdi

tekančias sultis per uosį

 

nuo pat šaknų ligi lapų

gyslomis lig užmiršimo

pavasarėjančio grimo

prie vasarėjančio tako

 

Takas išmindė nuogumą

pašaukė eit atsigrįžti

mazgą ant nosinės rišti

ir neužmiršt gimto dūmo