Paslapčių gaubiami Žemaitijos miškai – globojami

Žemaitija nuo seno laikoma vienu paslaptingiausių Lietuvos kraštų – žemai rūkais aptrauktos girios, pelkynuose skendintys upeliai ir šimtamečiai ąžuolai čia iki šiol saugo ne tik biologinę įvairovę, bet ir gyvą tautos atmintį. Būtent biologiškai vertingi ir brandūs Vakarų Lietuvos miškai ir jų apsauga šiemet yra tapę vienu pagrindinių nevyriausybinės organizacijos „Sengirės fondas“ prioritetų. 

Šiuo metu Žemaitijoje jau globojami trys miško sklypai, sudarantys daugiau nei 30 hektarų. Pirmasis, 6,08 ha Šilininkų miškas Šilutės rajone, išpirktas dar 2023 m. Naujausi sklypai, papildantys Vakarų Lietuvoje globojamus miškus, išsaugoti Kretingos ir Telšių rajonuose.  Pastarasis, Venių miškas, išpirktas už visuomenės 2025 m. skirtą GPM paramą.

Be to, svarbi šių metų fondo veiklos kryptis – apsaugoti III–IV grupės derlingus lapuočių miškus, kurie šiandien yra vieni pažeidžiamiausių ir mažiausiai apsaugotų nuo intensyvių kirtimų. 

„Žemaitijos miškai turi ypatingą aurą – čia girios vis dar alsuoja senąja Lietuva. Brandūs lapuočių miškai yra vieni gyvybingiausių ir turtingiausių ekosistemų mūsų šalyje. Jei norime išsaugoti būsimas sengires ateities kartoms, turime išsaugoti dar išlikusius vertingiausius – brandžius, natūraliai susiformavusius ir senus – miškus, kurie neturi pakankamos apsaugos. Lapuočiai – ąžuolai, klevai, drebulės – kuria nepaprastai turtingą gyvybės tinklą, kuris formuojasi šimtmečiais“, –  sako „Sengirės fondo“ vadovė Rimantė Paulauskaitė-Digaitienė. 

Žemaitiškų laumių gausus miškas Telšių rajone

Šią gegužę už žmonių skirtą GPM paramą išpirktas 14,48 ha dydžio Venių miškas, Telšių r., priklauso IV miškų grupei, todėl neturi jokios oficialios apsaugos nuo kirtimų. Būdamas „Sengirės fondo“ globoje, šis sklypas su visomis gyvybės formomis gyvuos šimtus metų. 

Miškas yra dauboje, tad dalis jo vandeninga –  miške vingiuoja kanalėliai, telkšo pelkutės ir balos, per sklypo centrą eina upelis, kuriame įsikūrusios ir bebrų užtvankos. Toks painus reljefas primena padavimuose menamus gūdžius Žemaitijos miškus, kuriuose gyvena mitinės būtybės, galinčios tarp pelkių paklaidinti svečius.

Be to, globojamas sklypas pasižymi brandžiais medžiais – ąžuolais, klevais, drebulėmis, eglėmis – ir gyvastinga (negyva) mediena. Šiame miške itin daug ir gyvūnijos požymių – aptikta genių, briedžių, šernų, bebrų, kranklių, bebrų veiklos pėdsakų. 

Fondo mokslininkė dr. Zita Rasuolė Gasiūnaitė, lankydamasi miške, sutiko ne vieną jo gyventoją – audinę, jerubę, bebrą, pelėnus, jūrinius erelius, suopius, didžiąsias ir mėlynąsias zyles, bukutį, juoduosius strazdus, juodąją meletą, didįjį margąjį genį, gerves, gulbes giesmininkes bei suopius. 

Kretingos rajono upių šlaituose klestės dar viena sengirė

Balandį „Sengirės fondas“ išpirko 10 ha dydžio sklypą Alksnos miške, Kretingos rajone. Šie Žemaitijos kraštai ypatingi savo istoriniu bei kultūriniu palikimu – piliakalniais, pilkapynais bei gyvenvietėmis, kuriose žmonės gyveno nuo I tūkst. pr. Kr.

Būtent šis brandus žemaitiško miško lopinėlis išpirktas sąmoningos visuomenės susitelkimo dėka – skelbimu pasidalino fondo palaikytoja, o pirkimą finansavo įmonė „360 Mind“.

Mišrus, II grupei priskiriamas miškas, patenka į Kartenalės entomologinį draustinį. Sklype, upių pakrantėse, gyvuoja ąžuolai, kuriems skaičiuojama virš 60 metų. Taip pat čia auga klevai, baltalksniai, beržai, eglės, drebulės. Statūs šlaitai išgraužti upių vagų, o juose išskirta „Natura2000“ teritorija ir Europos Bendrijos svarbos buveinė.

Šiame globojame miške taip pat netrūksta gyvastingos medienos, žvėrių takelių, elninių gyvūnų pėdsakų, juodosios meletos veiklos žymių. Šalia sklypo įsikūrusios ir Lietuvos raudonojoje knygoje registruotos rūšys: paukščiai, gyvūnai, vabalai, kerpės ir įvairūs augalai, būdingi seniesiems miškams.