Nors medžių pjovėjai aiškina, kad medis paseno ir jau kelia grėsmę žmonėms ir jų turtui, dažnas klaipėdietis įsitikinęs, kad tokie sprendimai daromi skubotai. Teiravomės klaipėdiečių, kaip jie reaguoja išvydę pjaunamą medį.
Man labai gaila, kai kerta senus medžius. Visada pagalvoju, negi neįmanoma kaip nors rasti būdų jiems išsaugoti. Juk tai mūsų šaknys ir plaučiai.
Beje, nuo rugsėjo Skulptūrų parke eksponuojama mano grafikos darbų - stiklinių paminklų - paroda „Atmintis“, skirta palaikyti Ukrainai. Septynios stiklo plokštės su mano piešiniais įkomponuotos šalia Senųjų miesto kapinių paminklų, taip papildydamos Atminties labirintą šiandien gyvenančių žmonių mintimis, jausmais ir lūkesčiais dėl ateities.
Kadangi parodos paminklai yra iš stiklo, tad dažnai tenka pačiai ją aplankyti ir nuvalyti stiklo plokštes, kad jos nebūtų murzinos.
Kiekvieną kartą atėjusi mėgaujuosi didžiuliais parko medžiais. Tą nuo jų sklindanti šimtametė energija įkvepia.
Nuo sausio mėnesio netgi pradėjau rašyti dienoraštį, kuriame aprašau savo buvimą Skulptūrų parke, kaip atrodo mano darbai jame, kaip aš pati jaučiuosi...
Taip buvo liūdna, kai vieną dieną atėjusi į parką pamačiau, kad netoli mano parodos vienas tų senų medžių tiesiog guli nupjautas. Jis tikrai nebuvo koks sudžiūvėlis ir neatrodė, kad būtų pavojingas.
Tas nupjautas storas, baltas kamienas tiesiog sugraudino.
Štai kelios eilutės iš mano tos dienos dienoraščio: „Visgi vakar nupjovė senuką medį, augusį visai šalia ekspozicijos.
Labai liūdnai atrodė šiandien per kelią pažirusios jo šakos, o likęs storas kelmas vis dar baltavo ryto pilkame rūke.
Trapu ir laikina viskas. Čia yra, čia nėra.“
Ar tikrai tai vienintelis kelias?
Man tai kelia asociacijas su senų žmonių priežiūra. Juk ir senais žmonėmis, ir gyvūnais reikia rūpintis tinkamai.
Tad gal galima taip pat tinkamai rūpintis ir medžiais?
Kai pamatau kertamą ar pjaunamą medį, man visada kyla klausimas - ar tikrai reikėjo tai daryti? Tačiau suprantu, kad daugeliu atveju verta vadovautis logika o ne emocijomis. Nesinori tikėti, kad pjautų sveikus ir pavojaus nekeliančius medžius, nes tai tikrai būtų nusikaltimas. Iš tiesų dažnai net plika akimi matyti, kad nupjovus medį, jo kelmas jau būna išpuvęs ir sutrešęs, tad realiai suvoki, kad, nepašalinus tokio medžio, iki nelaimės - vienas žingsnis.
Man ir pačiai yra tekę gyventi šalia senų sudžiūvusių medžių, tad ir pati kviečiau specialistus, kad jie būtų pašalinti.
Yra tekę matyti ir miške, kai ant tako nukrenta nulūžusios didžiulės medžių šakos.
Baisu ir pagalvoti, kas būtų, jei tuo metu eitum pro šalį...
Noriu tikėti, kad kiekvienas atvejis yra kruopščiai analizuojamas ir, tik įvertinus riziką, imamasi reikiamų veiksmų.
Labai jautriai reaguoju, kai pamatau nukirstą medį. O kaip kitaip gali reaguoti - juk tai mūsų plaučiai.
Man visada kyla klausimas - kodėl, pavyzdžiui, vieną 300 metų senumo liepą „Motinėlę“ saugome, o kitus medžius - kertame, nes neva paseno. Kodėl taikomi dvigubi standartai?
Kai lankiausi Olandijoje, man labai buvo malonu stebėti, kaip Harleme vidury miesto paliktas senas parkas.
Tarsi miškas.
Atrodo, kad niekas jame medžių nekerta, o jei kuris iš senumo pats nuvirsta, jo kamieną tiesiog pritaiko kaip tvorelę takeliams.
Laikomasi tokios filosofijos - jei medis čia gimė, jis toje pat vietoje turi ir užbaigti savo gyvenimą.
Man ši filosofija atrodo labai graži. Iš tikrųjų žmogus per daug kišasi į gamtos gyvenimą.
Aš esu linkęs pasitikėti specialistais. Tikrai nemanau, kad kas nori - susigalvoja ir pjauna medį vidury miesto.
Juk yra nustatytos taisyklės ir jų yra paisoma. Jeigu komisija įvertino ir nusprendė, kad taip reikia, reiškia, teisinga.
Klaipėdoje dažnai kyla smarkūs vėjai, audros, tad nebūtų protinga tiesiog palikti pavojų keliančius medžius. Krisdami jie ne tik gali apgadinti automobilius, bet ir žmogų prispausti.
Jei galima užbėgti problemoms už akių, tai ir reikia daryti.
Man keista, kad tie, kurie dejuoja dėl kiekvieno nukirsto medžio, patys nepasiūlo jokių sprendimo būdų - o kaip kitaip išspręsti susidariusią situaciją?
Kartais atrodo, kad vadovaujamasi emocijomis, ir tiek.
Suprantu, vyresnio amžiaus žmonėms gaila medelio, kuris primena jaunystę, galbūt patys jį ir sodino. Bet reikėtų vadovautis ir logika, ne tik emocijomis.
Pateisinu ir tuos atvejus, kai medis paaukojamas tam, kad pagerintų gyventojų aplinką.
Pavyzdžiui, nori paplatinti kelią ar įrengti daugiau stovėjimo vietų automobiliams, o tam trukdo kažkada ne vietoje pasodintas medis.
Logiška būtų jį pašalinti, o kaip kompensaciją tinkamoje vietoje pasodinti naują medelį. Reikia kelti kokybę, ne tik gyvenimo, bet ir parkų - taip pat.
Paupiuose auga nemažai senų medžių ir, deja, ne visi yra geros būklės. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad žmonės bijo gyventi šalia avarinės būklės medžių.
Juk dažnai ir plika akimi matyti, kad medis pavojingai pasviręs, įskilęs, traška braška.
Tokiais atvejais informuojame Savivaldybę, medis ištiriamas ir, jei reikia, - pašalinamas.
Manau, kad dažnai įvairūs nesusipratimai dėl šalinamų medžių įvyksta dėl komunikacijos stokos.
Jei žmonės iš anksto žinotų, dėl kokios priežasties medis bus pašalintas - nekiltų tiek daug pykčio.
Neretai būna taip, kad žmonės pamato, jog pjūvio vietoje medis atrodo sveikas, bet juk jie nežino, galbūt šiek tiek aukščiau kamienas buvo visiškai išpuvęs.
Jei medis senas ir ligotas, kad ir kaip būtų gaila, tenka su juo atsisveikinti. Bet, žinoma, pirmiausia reikia nuodugniai jį ištirti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą