Po pietų Žemaitijoje negali nepasidalinti: „Ši vieta turėjo būti mirusi dar pernai vasarą“ (6)

Šios apžvalgos neturėjo būti. Su sūnumi važiavome pažvejoti prie Platelių ežero, ir sustojimas viešbutyje „Linelis“ turėjo apsiriboti tik pietumis, bet negaliu su jumis nepasidalinti tuo, ką pamatėme ir ko paskanavome, ir kokia buvo reakcija į išsakytą kritiką.

Gal ši apžvalga ką nors apsaugos nuo panašių nesusipratimų šioje maitinimo įstaigoje.

Pradėkime nuo to, kad aš visada esu geros nuotaikos – tai, manau, patvirtins visi maitinimo įstaigų darbuotojai, kuriems teko mane aptarnauti – net ir tų restoranėlių, kuriuos išpeikiau. Mane išvesti iš kantrybės sunku, bet šiai paežerės užeigėlei tai pavyko. Toks jausmas, kad jie tik tuo ten ir užsiima.

Mums dar nesulaukus savo užsakymo, nugirdome, kaip padavėja, rinkdama indus nuo gretimo stalelio, klientams pasakė, jog salotų į sąskaitą neįskaičiuos.

Ar tai galėjo būti mums ženklas čiupt „kojas į rankas“ ir lėkti laukais, net neatgręžiant į „Linelį“? Dabar galiu pasakyti, kad taip.

Kaip ir minėjau, vykau tik pažvejoti, o ne aprašinėti kavinės ar restorano. Bet kokia žvejybos pradžia be bokalo alaus, aptarinėjant masalus ir galimas žvejojimo vietas?

Tad duona su sūriu, kurią tą dieną mums patiekė prie alaus, ir buvo vienintelė valgoma iš mums patiektų patiekalų „Linelyje“.

Sriubos vos jas paskanavus pačios pasiprašė grąžinamos į virtuvę. Čia padarysiu pauzę apžvalgoje, o pauzės metu pasakysiu tik tiek, kad mano sūnus – profesionalus virėjas, ir vienas iš geresnių Klaipėdos mieste. Norėčiau sakyti – geriausias, bet pabūsiu kuklus...

Tad grįžtame prie apžvalgos. Sūnus įmerkė šaukštą į grybų sriubą, o aš tuo metu – į aštrią. Grybų sriuba buvo gausiai gardinta grybų esencija, kuri sriubai dėl perdėto jos kiekio suteikė ne grybų, o druskos skonio.

Šį faktą, kaip ir tai, kad „Čili“ sriuba – be jokio aštrumo, pranešėme mūsų stalelį aptarnavusiai padavėjai. Sūnus padavėjai smulkiai paaiškino, ką ji turėtų perduoti virtuvės darbuotojams. Mano nuomone, net per smulkiai detalizuodamas galimas klaidas gaminant abi sriubas.

Grįžusi padavėja pareiškė, kad virtuvėje visi skanavo abiejų sriubų, ir visi jomis patenkinti – niekas nemato jokių taisytinų detalių.

Tokiais atvejais kyla tik vienas noras – išsitraukti iš kelnių diržą ir nuėjus į virtuvę gerai visus išvanoti per pliką pasturgalį.

Bet kadangi smurtas man ne prie širdies, tai vienintelis, ką tą dieną galėjau padaryti, tai nusišypsojęs pasakyti: tegu savininkas susisodina virtuvės darbuotojus į autobusėlį ir pavėžėja bent iki Kretingos, kur irgi gamina grybų bei „Čili“ sriubas, nes pagal tai, ką tądien ragavome, susidariau nuomonę, jog moterėlės virtuvėje nelabai suvokia, kaip šios sriubos verdamos.

Mintys, kad tai gal kažkokios vienkartinės klaidos, išgaravo, kai mus pasiekė pagrindiniai patiekalai.

Kai pamačiau man patiektą mėsos gabalą, susmaigstytą dantų krapštukais, supratau, kad jokia žodžiu išsakyta kritika jau nebepadės. Net neprisilietęs prie abiejų karštųjų patiekalų, aš galėjau išsakyti nuomonę, kaip ir chirurgas, žvelgiantis į beviltišką pacientą: jokios priemonės nebepadės, ketvirtoji vėžio stadija, ir keista, kaip pacientas dar gyvas, pagal tokius organizmo rodmenis turėjo būti miręs jau prieš keletą metų.

Panašiai ir „Linelis“ – siūlydamas tokį maistą jis turėjo būti miręs jau pernai vasarą, o gal dar tą vasarą prieš įvedant eurus.

Žodžiu, sprandinės kepsnys, įdarytas svogūnais, labiau priminė kepsnį, įdarytą pelėsiais. Kramtydamas jo kąsnį, aš bandžiau nustatyti, iš kur ta rūgštis mėsoje: gal dėl to, kad kepsnys marinuotas? O gal kepsniai buvo marinuoti dar prieš antrąjį karantiną kažkieno kalėdiniam vakarui, bet užsidarius veiklai, teko juos užšaldyti ir išsitraukti iš šaldiklio tik šią vasarą?

Tokiais spėjimais pakankinęs pasąmonę aš pastūmiau savo kepsnį į šoną ir stebėjau, kaip sūnus apžiūrinėja vištienos kepsnį su feta. Dar nepradėjęs skanauti jis nusistebėjo: smalsu, kas sudarė šio patiekalo receptūrą ir kodėl vizualizuodamas patiekalą jis norėjo, kad tai atrodytų lyg apvemtas mėsos gabalas? Atleiskit už tiesioginį teksto perdavimą be pagražinimo, bet kitaip perteikti tos dienos potyrių negaliu.

Skonis, pasirodo, buvo analogiškas vaizdeliui. Kam kurti patiekalą, kuriame tik skambūs ingredientai, kurie tiesiog neteisingai paruošiami?

Ką galėjau pasakyti padavėjai, kuri, pamačiusi pabandytus valgyti, bet taip ir nesuvalgytus patiekalus,  paklausė: „Kas negerai šį kartą – aš būtinai perduosiu virtuvei?“

Žinokit, nepasakiau aš jai nieko, tik šypsojausi, šypsojomės abu. Paminėjau tik tai, kad nenoriu dabar be reikalo aušinti burnos. O prisimenant reakciją į kritiką sriuboms, abejoju, ar virtuvėje bent būtų supratę, kad krapštukais smaigstytą mėsą galima patiekti tik namie, ir tai – tik nemylimai uošvienei...

Sakote, blogai Lietuvoje gyvename, žmonės neturi pinigų? Aš išdrįsiu jums papriekaištauti. Gyvename gerai, ir pinigais apšepę taip, kad leidžiame sau juos išmesti tokiose maitinimo įstaigose, kurias net valgykla pavadinti negaliu, nes pagal kainas jos bando lygiuotis į restoranus Lietuvos didmiesčiuose.

Kur dar matėte Lietuvoje šonkaulius už 13 eurų – o „Linelyje“ tiek paprašyt nebijo!

Jei žmonės būtų principingi, pradėtų reikalauti kokybės už patiekalus, už kuriuos moka beprotiškas sumas. Ir tokios įstaigos arba „užsilenktų“, arba pasitaisytų. O dabar juokiasi klientui į akis, sakydami: viskas gerai, mums skanu.

Žinoma, kad čia dirbantiems virėjams juokinga, ir tų klientų jie nevertina, nes turistai nėra nuolatinė publika – šiandien jie čia, bet 99% tikimybės, kad nebesugrįš, nes tai keliaujanti publika. O keliaujančią publiką mulkinti lengviausia.

Tad paežerėje, kur iki didmiesčio pėsčiomis eitumėte savaitę, sugeba „užlaužti“ tokias kainas, kad net sostinėje pavydėt gali.

Štai už grybų sriubą, kuri, užpilta ant šimtamečio medžio, jį nudaigotų dėl per didelio druskos kiekio, čia nesigėdija prašyti 4,50 euro. Nors turėtų iš viso neimti pinigų vien už drąsą ją valgyti. Tad esame tikrai turtinga tauta, jei mėtome pinigus už tokį maistą.

Vertinu „Linelį“ 1/5 už apgailėtiną požiūri ne tik į maisto gamybą bei jo patiekimą, bet ir už nepagarbą klientams.

Tikiuosi, kad šią apžvalgą pamatys daugelis, prieš planuodami ten prisėsti pietų, ir tas baisias neparduotas sriubas mandros virėjos galės neštis namo vietoje algos...

Buvę ne kartą Linelyje, nesiskundžiame, skanu. Ir dar ten apsilankysime. Gal ponas atskleistų, kur galima paragauti jo sūnaus paruošto maisto? Tikrai norėčiau paragauti šio stebuklo. Ar nebus kaip su Užkalnio koldūnais, feeee...
Žemaitė, 2021-07-28 19:36
Buvę ne kartą Linelyje, nesiskundžiame, skanu. Ir dar ten apsilankysime. Gal ponas atskleistų, kur galima paragauti jo sūnaus paruošto maisto? Tikrai norėčiau paragauti šio stebuklo. Ar nebus kaip su Užkalnio koldūnais, feeee...
Žemaitė, 2021-07-28 19:36
Na kiek kartų man teko būti, valgėm, pavalgėm. Buvo skanu ir jokių šalutinių poveikių po to. Būsim Plateliuose užsuksim ir vėl. Matyt prasčiokai, kad viskas tiko ir patiko :D
Lankytojas, 2021-07-27 19:32
Sidebar placeholder