Priekulę išjudina naujos kartos miestelėnų entuziazmas

 Pernai atidariusios Vaikų dienos centrą „Gentainiai“ bendruomenės planuose – lauko vaikų darželio įkūrimas Priekulės miesto pakraštyje.

Jauki namų atmosfera

Bendruomenės „Priekulės ainiai“ svarbiausias projektas – Vaikų dienos centras „Gentainiai“, kuris šventiškai atidarytas praėjusį rudenį. „Iš pradžių akreditaciją gavome vienai grupei, bet mažųjų lankytojų buvo žymiai daugiau.

Dabar yra dvi vaikų grupės ir dar keli laukia eilėje, – dėstė Vaikų dienos centro „Gentainiai“ veiklą koordinuojanti G. Mizgerienė. – Mokinių tėvai eina į seniūniją prašyti šios paslaugos“.

Bendruomenės „Priekulės ainiai“ iniciatyva miesto centre naujam gyvenimui prikėlus seniai nenaudojamas, apleistas patalpas, dabar jose po pamokų iki vakaro šurmuliuoja vaikai nuo 6 metų.

Prasmingai prabėga keturios valandos ruošiant pamokas, žaidžiant, šnekučiuojantis su darbuotojomis ar su jomis verdant pietus. „Neturėčiau ką veikti namuose – tik telefonu žaisti“, – neslėpė mažasis Deivydas, auklėtojai (taip vadina Gitaną) pasisiūlęs supjaustyti morkas. Vaikai pagal grafiką budi moderniai įrengtoje virtuvėje ir mokosi šeimininkauti, virti valgį sau ir draugams, išplauti indus.

Darija prisipažino čia išmokusi skusti bulves, nes namuose nereikėjo. „Norime išmokyti vaikus namų dvasios – švęsti šventes, padengti stalą, iškepti pyragą, po valgio išplauti indus, – kalbėjo G. Mizgerienė. – Vaikams nuolat reikia dėmesio – įvairių situacijų pasitaiko.“

Su vaikais dirba socialinė darbuotoja Modesta Degutytė ir socialinio darbuotojo padėjėjos G. Mizgerienė bei Loreta Ubartienė, bet ne visu etatu.

Atrodo, kad mažieji Dienos centro lankytojai čia jaučiasi kaip namuose: atėję skuba pasisveikinti su „auklėtoja“, pasakoja savo įspūdžius iš mokyklos, prašo šaltos kakavos ar derasi dėl saldumyno. Jie turi laisvę daryti ką nori, išskyrus viena – neišdykauti. Procesas vyksta – dūzgia kaip avilys. Tėvams ramu žinant, kad jų vaikai čia saugūs, užimti.

Šeimas suburia kelionės

Vaikų dienos centro lankytojų kasdienybę paįvairina keramikos užsiėmimai, rankdarbių būrelio veikla, įvairūs susitikimai, edukacijos. Prieš Velykas į kūrybines dirbtuves buvo pakviesti Dienos centrą lankančių vaikų tėvai – mokėsi keturiomis technikomis marginti kiaušinius.

„Stengiamės suburti šias šeimas, užmegzti ryšius su jomis, norime, kad vaikai turėtų pavyzdį, kaip bendrauti, kad jaustų bendruomeniškumą, – atskleidė G. Mizgerienė. – Birželį planuojame vaikų ir jų šeimų kelionę į Panemunę – aplankysime pilis, užsuksime į Bitėnus.“

Ji pastebėjo, kad su vaikais organizuojamos mokomosios, ugdomosios ekskursijos, bet vasaros pradžioje būna dienos kelionė su šeimomis, todėl vaiką turi lydėti kažkas iš tėvų ar senelių. Pernai buvo surengta įdomi pažintinė šeimų kelionė į Telšius.

Vaikų dienos centro „Gentainiai“ patalpos nebūna tuščios ir išsiskirsčius mažiesiems lankytojams – jos visada įveiklintos. Čia du kartus per savaitę renkasi moksleiviai – legorobotikos mėgėjai.

Šiuose užsiėmimuose dalyvauja ir kai kurie Vaikų dienos centro lankytojai. Čia susiburia ir karjeros ugdymo grupė – aukštesniųjų klasių mokiniai. Sekmadieniais į pamokėles vaikus sukviečia tikybos mokytoja. Kartą per savaitę čia renkasi bendruomenės „Priekulės ainiai“ nariai aptarti savo klausimų.

Prieš 8 metus įsikūrusios bendruomenės nariai neturėjo nuolatinės susirinkimų vietos – glaudėsi Kultūros centre ar seniūnijoje. „Renovuojant pagal panaudos sutartį Savivaldybės skirtas patalpas negalvojome apie Vaikų dienos centrą, bet netikėtai gimusią idėją pavertėme realybe“, – šypsojosi G. Mizgerienė.

Lauko darželis su Montessori pakraipa

„Priekulės ainiai“ gavo ir kito projekto – bendruomeninio lauko vaikų darželio finansavimą, jau tariasi dėl vandentiekio ir elektros tinklų įrengimo.

Modulinio tipo pastatų kompleksas iškils sklype Priekulės miesto pakraštyje, šalia miško. „Tai bus lauko vaikų darželis su Montessori pakraipa – gražus derinys su gamta, puikios sąlygos ugdymui ir sveikatinimui.

Trečdalį laiko vaikai praleis patalpose – numatyta įrengti druskų sensorinį kambarį ir teikti paslaugas, čia taip pat vyks veiklos, kurioms reikalingos tam tikros priemonės. Be to, ne visada palankios oro sąlygos būti lauke, – dėstė G. Mizgerienė. – Bendradarbiaujame su Kauno Montessori akademija, kuri sutiko mus konsultuoti, padės parengti ugdymo programą.“

Pagal projektą lauko vaikų darželį turėtų atidaryti iki 2024 m. pabaigos, tačiau tikimasi, kad tai įvyks anksčiau. „Priklausys nuo to, ar greitai bus įrengtas vandentiekis ir elektra.

Rangovai žadėjo sparčiai statyti modulinius namelius, – kalbėjo projekto iniciatorė. – Planuojame priimti iki 40 vaikų, tarp jų ir turinčių raidos sutrikimų. Didžiulis priekuliškių susidomėjimas lauko darželiu – klausinėja, kada pradės veikti.“

Džiugina atgyjanti gimtinė

Priekulėje gimusi ir užaugusi G. Mizgerienė nesvajojo čia pasilikti, bet aplinkybės susiklostė taip, kad iš gimtinės neišvyko.

Dar studijuodama anglų kalbą, ji pradėjo dirbti gimtinėje – Ievos Simonaitytės gimnazijoje prabėgo 27 pedagoginio darbo metai. Anot Gitanos, jei Dievas atsiuntė, tai, matyt, turėjo kažkokį planą. Jos pašaukimas – vaikų ugdymas.

„Betarpiškai bendrauju su mokiniais – vyresnieji ateina klausti, ką daryti. Raginu juos išvykti, pamatyti pasaulį. Norisi, kad mūsų vaikai mokytųsi, šviestųsi, kuo daugiau žinių siurbtų į save. Ir nesvarbu, kur gyventi – visur galima kurti savo gyvenimą“, – dėstė G. Mizgerienė.

Ją džiugina, kad Priekulė atgyja – čia atsikrausto žmonių iš kitų miestų, rajonų.

„Liūdna, skaudu, kad tiek metų Priekulė buvo prislopusi, žmonės užsidarę savo kiautuose. Atėjo laikas prisikelti ir mūsų miestui – įtakos turėjo Drevernos, Svencelės atgimimas“, – sakė „Priekulės ainių“ pirmininkė.

Ji patikino, kad su bendraminčiais kurdama bendruomenę turėjo tikslą atgaivinti Priekulę, kad burtųsi žmonės. Keičiasi laikas, kartos ir požiūris, poreikiai.

„Priekulės ainių“ branduolys – pedagogai. „Prisijungia žmonės, kurie nori dirbti, kuriems patinka tai, ką mes darome. Dirbame ne dėl apdovanojimo – jo nesitikėjome. Smagu, kad pastebėjo, bet tai ir įpareigoja“, – kalbėjo G. Mizgerienė.