Priekulėje domisi istorija ir ieško savo šaknų

Apie Priekulėje 2006 metais įkurtą Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejų ne kartą rašyta.

Apsilankyti buvusioje vokiečių žandarmerijoje, vėliau KGB būstinės pastate, kuriame sovietmečiu veikė apylinkės vykdomasis komitetas, veikiančiame muziejuje nereikia ieškoti ypatingos progos: pirmame aukšte nuolat veikia ekspozicija „Tremtis ir rezistencija Klaipėdos rajone“, antrame – apie senąją Priekulę.

Į visus dominančius klausimus atsakys istorikė-muziejininkė S. Vinciūnienė ir pakvies muziejaus kieme apžiūrėti vagoną, kokiais veždavo žmones į tremtį, pamatyti pokariu lavonine virtusį sodo namelį, kur 1945–1953 m. buvo laikomi NKVD nužudyti partizanai, perskaityti čia išniekintųjų pavardes ir nusilenkti atminties kryžiui.

Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus fonduose – arti 4 000 fotokopijų ir nuotraukų, originalių dokumentų, vaizdo įrašų, istorinių tyrimų ir kitos rašytinės ir vaizdinės medžiagos.

Išsaugoti ir padovanoti politinių kalinių ir tremtinių daiktai, rankdarbiai vyresniems primena tėvų ir senelių gyvenimą Sibire, jaunesniems – iš knygų pažintą skaudų vos ne kiekvienai Lietuvos šeimai istorijos laikotarpį.

„Tiek vasarą, tiek kitais metų laikais atvyksta ir pavienių lankytojų, ir grupėmis. Pažinti kovą už laisvę lankytojus kviečiame ir per edukacijas „Tremtis ir rezistencija Klaipėdos rajone“, „Gromatėlę parašiau, parašiau“.

Šios edukacijos metu pasakojame apie tremties korespondenciją, suteikiame galimybę apžiūrėti autentiškus jos pavyzdžius.

Edukacijos dalyviai gali plunksna arba pieštuku parašyti laišką, ant kurio dedamas specialus spaudas.

Rudenį, žiemą ir pavasarį muziejuje lankosi mokinių, o vasarą – suaugusiųjų grupės, tačiau jos susijusios ir su noru pažinti senąją Priekulę“, – sakė muziejininkė S. Vinciūnienė.

Pasak jos, vasarą daugiau lankytojų iš sostinės, Kauno, kitų Lietuvos vietų, atvykstančių į kurortines zonas – Svencelę, Dreverną. Jie užsuka ir į Priekulę.

Ne naujiena, kad atvažiavę užsieniečiai ieško savo šaknų. „Šiemet vienas turistas norėjo pamatyti namą, kuriame gyveno krosnininku Priekulėje dirbęs Maksas Lorencas.

Nuvedžiau, parodžiau tą namą Klaipėdos gatvėje, kur dabar veikia kavinukė. Žmogus taip džiaugėsi, fotografavo iš visų pusių“, – su šypsena prisiminė S. Vinciūnienė.

Ji sakė, kad Priekule domisi lenkų, vokiečių kilmės turistai, o vienam austrui ypač įdomi buvusi tremties ir rezistencijos istorija.

Muziejininkė apgailestauja, kad nėra susidomėjimo ekskursija „Spauda Priekulėje XIX–XX a.“ „Galime supažindinti su buvusiomis Priekulės spaustuvėmis, aplankyti buvusių leidėjų kapavietes.

Šios ekskursijos skirtos ir vyresniems moksleiviams, ir suaugusiųjų grupėms. Jos turėtų atvykti ne pėstute, nes lankytinos vietos – Priekulės apylinkėse. Tokios ekskursijos trukmė apie pusantros valandos“, – sakė S. Vinciūnienė.

Vesdama ekskursijas „Senoji Priekulė“, ji turistus supažindina su ekspozicija antrajame Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus aukšte – archeo­loginiais radiniais Priekulės apylinkėse, įvairiais daiktais, dokumentais, nuotraukomis.

Muziejininkė džiaugėsi, kad formuojasi tradicija užsisakyti ekskursiją apie Priekulę giminės, klasės ar bendraminčių susitikimui.

Turistus domina ir Priekulės architektūra, o kartais, pasak S. Vinciūnienės, juos sudomina ir koks žodis. Vilniečiai jos teiravosi, ką reiškia žodis „šišioniškiai“.

Atvykėliai būna girdėję apie rašytojos Ievos Simonaitytės muziejų arba pasiteirauja ir jį aplanko.

Beje, verta atkreipti dėmesį ir į čia pat augantį 20 metrų aukščio ir 3,45 m apimties Ievos Simonaitytės buką, įtrauktą į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.

Atkakusieji į Priekulę turbūt neaplenkia ir Vingio parko, kuriame daug garbingų senolių (tarp jų Šperberių ir Vingio parko ąžuolai, saugomi valstybės), ir jauniklių, neseniai pasodintų, gausiai dangaus laistomų.

Antrą vasarą istorija besidomintys keliautojai gali užsukti ir į Stragnų koplyčią-mauzoliejų.

Vieniems pakanka tik iš išorės pamatyti paslaptimi apgaubtą koplyčią, kiti paskambina į muziejų norėdami patekti į jos vidų. „Šalia koplyčios gyvenantys stragniškiai sako, kad būna ir pavienių turistų, atvažiuoja grupės ir autobusais.

Atvykusieji gali koplyčioje išklausyti pasakojimą apie šią vietą anglų, lietuvių ir vokiečių kalbomis“, – pasakojo S. Vinciūnienė.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Klaipėdos rajono turizmo informacijos centro nuotr.