Gimtinėje laipioja po kalnų viršūnes
„Vasarą, kai karšta, viltšyrhornų mūsų sodyboje nepamatysite – jos slepiasi tvarte. Atvirkščiai, vėsiu oru jos jaučiasi geriau, mėgsta būti lauke, nes savo gimtinėje ganosi kalnuotose vietovėse, kur sniegas – įprastas dalykas.
Kai pasninga ir pas mus, matytumėt, avys dūksta kaip vaikai: laižo, kapsto, vartosi po sniegą, Kai temperatūra stipriai nukrenta – šiemet dar to nebuvo, jos natūraliai ieško šilumos patalpoje, kur nuolat būna vandens ir šieno“, – šių avių pomėgius apibūdino jų šeimininkė.
„Mums yra buvę netgi kuriozinių situacijų, kai žmonės iš nežinojimo perlenkė lazdą, paskambinę tarnyboms – neva šeimininkai nesirūpina gyvūnais: šie išbadėję šąla lauke, pieva nugraužta. Nors mūsų mėsinėms avims, sprendžiant ir pagal jų išvaizdą, badas negresia nė iš tolo“, – pajuokaudama kalbėjo Jolanta, Salantų gimnazijos pedagogė. Jos vyras Vilius dirba įmonės „Kretingos vandenys Salantų padalinyje.
Viltšyrhornai – itin įdomus gyvūnas: sakytum, nei avis, nei ožka, raguotas, plyno plauko ir jo kirpti nereikia. Tačiau savo dydžiu ožką jis lenkia kone dvigubai: suaugęs viltšyrhornas sveria apie 70 kg, o patinas – net iki 100 kg. Iš ėriuko suaugusia avimi tampa per 1-erius metus.
Ieškojo bevilnių avių
Šiuo metu J. ir V. Rapaliai turi 9-ias kalnų avis. Paklausti, kaip ir kada prasidėjo viltšyrhornų kelionė į Salantus, į jų sodybą, Jolanta leidosi į prisiminimus: „Viskas prasidėjo nuo to, kad mano uošviai Joana ir Danielius Rapaliai Salantų krašte turėjo stambų ūkį, laikė galvijus.
Ilgainiui išpardavė juos, bet mudviem su vyru gyvulių labai trūko, tad užsiveisėme triušių. Sykį žiūrime filmą apie avis, Vilius ir sako: o jeigu ir mudu pabandytume. Sakau: eik sau, kas jas kirps, prižiūrės. Bet kažkokia mintis ėmė kirbėti, pradėjau domėtis ir sužinojau, kad yra bevilnių avių viltšyrhornų.“
Pirmąsias šias avis J. ir V. Rapaliai įsiveisė 2014-aisiais, tuomet jos Lietuvoje buvo gana brangios, dabar ėriukas kainuoja apie 70–100 Eur. Iš pradžių nusipirko motiną ir du ėriukus, per 11 metų jų banda pagausėjo. Pašnekovės žodžiais, raguočius reikia itin saugoti, kad tarpusavyje nesusikergtų ir bandoje neprasidėtų kraujomaiša. Dabar jau yra įsikūrusi grupė socialiniuose tinkluose ir joje viltšyrhornų veisėjai dalijasi savais rūpesčiais.
Įprastai J. ir V. Rapalių avys ganosi sodybos pievoje ir įkalnėje, o vasarą nameliu ant ratų išveža jas pasiganyti į paupį. Pamalonina augintinius grūdais, daržovėmis, tačiau skaniausia jiems, pasak šeimininkės, esanti duona, ir – kuo juodesnė. „Dėl jos nueitų į pasaulio kraštą. Laukia atnešant išsižioję“, – nuotaikingai kalbėjo Jolanta.
Dvigubas gėris – terapija ir maistas
Šias avis, tikino J. Rapalienė, su vyru auginantys labiau savo džiaugsmui, negu dėl naudos, mėsa – vien šeimos reikmėms. „Mudviem šios avys – džiaugsmo šaltinis. Būna, grįžtam iš darbo, persirengiam ir – į tvartelį: vienas prie triušių – šių turim kelis, o kitas – prie avių.
Mekena, glaustosi, ramina ir atrodo, nueina visi dienos rūpesčiai. Tai – savotiška terapija. Glostomas viltšyrhorno kailis neskleidžia avims būdingo specifinio kvapo, tarsi glostytum veršiuką. Vasarą sėdim pavėsinėj, aplinkui raminančiai mekena mūsų avytės“, – atvirai kalbėjo ūkininkė.
Vasarą suvažiuoja kaimynų anūkai, per tvorą kiša vaišes – morką ar kopūstlapį. Tuomet vyrui rūpestis – laiku spėti išjunti elektrinį piemenį. Šios avys prieina, pasigriebia skanėstą. O šiaip jos pripažįsta tik savo šeimininkus.
Tarpusavyje viltšyrhornai yra labai draugiški, netgi šeimyniški, itin globojantys ir ginantys mažylius. „Sykį grįžtu namo, dar gatvėje girdžiu didžiulį triukšmą: pasirodo, į aptvarą kažkokiu būdu įsibrovė šuo. Avys jį apstojo ratu, ragais ir kanopomis gynė motiną, neprileido prie ėriukų – gyvūnai santykius išsisprendė patys“.
Artėja Kalėdos, reikės į stalą patiekti šviežienos, tačiau patiems savo užaugintą gyvulį skersti labai gaila, Vilius šio darbo nesiima. Paklausta, gal žino kažkokių ypatingų avienos receptų, moteris neslėpė nesanti itin gera šeimininkė: mėsą troškinanti, kepanti, gaminanti dešras. Viltšyrhornų mėsa, pasak Jolantos, neturi lajaus ir specifinio kvapo, o jos skonis, kaip teigia jų sūnus medžiotojas Kęstutis, primenanti žvėrieną.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą