Romėniško stiklo indo turinys nustebino tyrėjus: vaistai iš ekskrementų ir aromatinių augalų

Įvairios aromatinės medžiagos buvo svarbi terapijos dalis daugelyje senovės kultūrų. Pradedant 16 a. pr. m. e. senovės Egipto medicinos traktatu, žinomu kaip Eberso papirusas, ir baigiant graikų bei romėnų gydytojų tekstais, įskaitant Hipokratą (5–4 a. pr. m. e.) bei Galeną (2–3 a. m. e.), aromatinės žolės, aliejai ir dervos buvo rekomenduojami kaip vaistai arba priemonės kovai su piktosiomis jėgomis.

Senoviniuose tekstuose ekskrementai taip pat kartais minimi kaip gydomoji priemonė, dažnai derinant juos būtent su aromatinėmis medžiagomis. Pavyzdžiui, Dioskoridas (1 a. m. e.), Plinijus Vyresnysis (1 a. m. e.) ir Galenas preparatus, pagamintus iš ekskrementų, vadino priemonėmis kovai su įvairiausiais negalavimais: nuo uždegimų iki reprodukcinės sistemos sutrikimų. 

Galenas daugiau nei dvidešimt kartų minėjo vaistus iš ekskrementų, tačiau tik vienu atveju kalbėta apie žmogaus išmatas. Jis pripažino vaiko išmatų medicininę vertę, bet su sąlyga, kad vaikas maitinosi lubinais, duona ir vynu.

Šį kartą Cenker Atila iš Sivaso Cumhuriyet universiteto ir jo kolegos sutelkė dėmesį į fizinius įrodymus, patvirtinančius, kad antikinėse kultūrose buvo naudojami vaistai iš ekskrementų. Jie tyrė romėnišką stiklinį unguentariumą – miniatiūrinių indų tipą, kurie paprastai laikomi kvepalų, tepalų ar aliejų talpomis, tačiau retai tiriama, ar juose galėjo būti laikomi ir vaistai.

Mokslininkai pasitelkė dujų chromatografiją ir masės spektrometriją, kuriomis išanalizavo likučius senoviniame Pergame rastame inde. Šiandien šis radinys saugomas Turkijos miesto Bergamos muziejuje. Artefaktas, savo forma primenantis žvakidę ar kolbą, priklauso unguentariumų tipui, paplitusiam 1–3 a. m. e. visoje Romos imperijoje, o dažniausiai – 2 a. m. e.

Cheminės analizės pagalba tyrėjai išsiaiškino pirminį indo turinį. Koprostanolis, 24-etilkoprostanolis ir kiti biologiniai žymenys parodė, kad unguentariume buvo ekskrementų, greičiausiai visaėdžio gyvūno, todėl mokslininkai padarė prielaidą, jog tai gali būti žmogaus išmatos. Be to, likučiuose aptikta karvakrolio – organinio junginio, esančio įvairių aromatinių augalų eteriniuose aliejuose.

Straipsnio autoriai rašo, kad nors daugelyje medicinos tekstų minimi antikiniai vaistai ekskrementų pagrindu, šis tyrimas yra pirmasis tiesioginis cheminis jų egzistavimo įrodymas. Aromatinės medžiagos buvimas taip pat atitinka senovės praktikas. Antikos gydytojai suprato, kad bjaurus skonis ir kvapas atstums pacientą, todėl siūlė juos maskuoti aromatiniais priedais, taip pat vynu ar actu.

Unguentariumuose buvo laikomi ir tikri kvepalai. Pavyzdžiui, mokslininkai tyrė miniatiūrinio indo, atkasto romėnų mauzoliejuje Ispanijoje, turinį. Flakono viduje esantys likučiai parodė, kad jame buvo laikomi kvepalai iš pačiulių eterinio aliejaus, sumaišyto su nedideliu kiekiu augalinio aliejaus.