Lenkijos karinių oro pajėgų naudoti F-16 ir MiG-19 naikintuvai. Wikimedia Commons nuotr.

„Rusiškas Mig-29 ar amerikietiškas F-16? Šiandien pasirinkčiau pastarąjį“, - pasakė Soloninas

Ukrainiečiai nuo pirmųjų karo dienų prašė Vakarų sąjungininkų sustiprinti priešlėktuvinę gynybą. Jei sausumoje jie gebėjo priešintis agresoriams, tai ore rusai iki šiol turi dominuojančią persvarą. Dalį priemonių kovai su Rusijos orlaiviais, raketomis ir iranietiškais orlaiviais „Shahed“  ukrainiečiai jau gavo ir sėkmingai naudoja. Tačiau taip prašytų ir nekantriai laukiamų amerikietiškų naikintuvų F-16 Ukraina iki šiol neturi.

Šioje srityje svarbiausia yra Baltųjų rūmų pozicija. Kadangi JAV kontroliuoja jos sukurtų ir naudojamų reaktyvinių lėktuvų reeksportą, nė viena valstybė nenori pyktis su galingiausia sąjungininke, todėl laukia galutinio JAV prezidento Joe Bideno sprendimo. Todėl mažai tikėtina, kad šis ginklas į Ukrainą bus tiekiamas artimiausiu metu.

Vakarai baiminasi, kad jų naikintuvus F-16 ukrainiečiai gali panaudoti Rusijos teritoriją atakuoti.

Karo pradžioje Ukraina turėjo nedideles sovietinio standarto reaktyvinių lėktuvų oro pajėgas, kurias sudarė apie 120 kovinių orlaivių. Karui tęsiantis šis skaičius sumažėjo. Todėl ukrainiečiai garsiai prašo vakarietiškų naikintuvų, kurie galėtų būti panaudoti kontrpuolimui remti arba bent jau padėtų atmušti masinį Rusijos puolimą.

Naikintuvų funkcijos per 100 metų nepasikeitė

Apie tai, kaip buvo sukurtas naikintuvas F-16 ir jo konkurentas rusiškasis MiG-29, lėktuvų funkcijas bei galimybes, taip pat apie tai, ar jis tikrai perlaužtų karo su Rusija eigą savo tinklalaidėje kalbėjo istorikas ir aviacijos inžinierius Markas Soloninas. Beje, nuo pirmųjų karo dienų jis gyvena Ukrainoje netoli Kijevo.

Markas Soloninas. M. Milinio nuotr.

Markas Soloninas. M. Milinio nuotr.

Pasak M. Solonino, naikintuvų paskirtis nekito nuo pat pirmųjų jo panaudojimo akimirkų Pirmajame pasauliniame kare iki šiandien - pamatyti ir identifikuoti priešo orlaivį, prie jo priartėti ir jį sunaikinti.

„Nuo 1914 m. iki 1953 m. naikintuvų panaudojimo taktika nekito. Svarbiausias ginklas oro mūšiuose buvo kulkosvaidis, kuris naudojamas šaudyti į taikinį, esantį už 200 metrų, o vėliau atstumas padidėjo iki 500 metrų.

Tačiau į 100 m per sekundę greičiu (360 km per valandą) judantį taikinį pataikyti beveik neįmanoma, todėl vienintelė išeitis pataikyti į priešo lėktuvą – priartėti prie taikinio iš užnugario ir skristi sykiu su juo, nežymiai nukrypstant gal 5 laipsnius į kairę ar dešinę. Tačiau niekas nenorėjo  būti numuštas, todėl prasidėdavo manevravimai. Dėl šios priežasties per Antrąjį pasaulinį karą vykę oro mūšiai buvo vizualūs, artimi ir labai manevringi“, - nuo pat pradžių pradėjo M. Soloninas.

Keitėsi tik taktika

Autoriaus teigimu, tokiu būdu oro mūšiai vyko iki pat XX amžiaus šeštojo dešimtmečio vidurio. Tuomet buvo išrastas borto radijo lokatorius. M. Soloninas teigė žinąs, kad jie buvo išrasti ir kai kuriuose lėktuvuose naudoti dar antrojo pasaulinio karo metais. Tačiau radijo lokatoriumi naudotis privalėjo atskiras žmogus, kuris spoksodamas į oscilografą priešo orlaivį galėjo pastebėti už 5-6 km. O naikintuvuose antram pilotui vietos nėra.

Naujai išrastojo radijo lokatoriaus nereikėjo atskirai aptarnauti, jis veikė autonomiškai ir priešo orlaivį galėjo užfiksuoti jam esant už kelių dešimčių, ar net šimto kilometrų ir persijungti į „autopersekiojimo“ režimą. Tuomet pilotui tereikėjo nuspausti mygtuką ir lokatoriaus spindulys „įsikibdavo“ į taikinį. Pilotas gaudavo informaciją apie taikinio greitį ir atstumą iki jo, pasakojo M. Soloninas.

Vėliau, anot jo, buvo išrastos raketos, kurios pačios surasdavo taikinį. „Tuomet net už dešimčių kilometrų esantys priešo orlaiviai buvo aptinkami ir dieną, ir naktį. Nuo tos akimirkos oro mūšiuose nebeliko artimos kovos, neliko vizualumo, nes raketos galėjo sunaikinti už kelių dešimčių kilometrų esančius taikinius. Be to, nebereikėjo manevruoti, nes raketai nebuvo jokio skirtumo, iš kurios pusės ji pataikys į taikinį – ar į jo šoną, ar nosį, ar uodegą“, - kalbėjo tinklalaidės autorius.

Sistema nepasiteisino

Septintajame dešimtmetyje pasaulyje vyko keli dideli karai, kuriuose turėjo būti išbandyti naujieji viršgarsiniai naikintuvai: Vietname, Šešių dienų karas tarp Izraelio ir arabų (Egipto, Sirijos ir Jordanijos) bei ketvirtasis Izraelio – arabų (Egipto ir Sirijos) karai.

Tačiau juose M. Solonino aprašytoji sistema neveikė. Atrodė, kad milžiniškos lėšos tobulinant lėktuvus ir jų galimybes kovoti ore buvo išleistos vėjais. M. Solonino manymu, ši sistema gerai galėjo veikti vakuume, kuriame du vienas į kitą skrendantys orlaiviai užfiksuoja vienas kitą, o pilotai tiesiog nuspaudžia kažkokius mygtukus.

Realybėje paaiškėjo, kad aptikimo sistema neefektyvi ir nepatikima, nes ekrane mirgėjimą pastebėjęs pilotas nesuprato, ką jis pastebėjo, ar tai yra tai, ko jam reikia. O raketos, kurios puikiai veikė poligonuose nenorėjo nieko numušti realiose kautynėse. Karo Vietname patirtis parodė, kad iš 100 tikslą pasiekdavo tik 9 raketos. Tačiau ir tai nereiškė, kad sprogusios jos taikinius pažeizdavo. Be to, pilotui nuolat reikėjo laikyti lokatorių nukreiptą į taikinį ir rankiniu būdu „vesti“ raketą,  kitaip ji taikinį pamesdavo.

„Tuomet paaiškėjo, kad galų gale priešų lėktuvai turėjo vėl priartėti vienas prie kito pilotų matymo ribose, o artimoje kovoje sovietiniai Mig-17, turėję pabūklus, buvo efektyvesni už amerikiečių „Phantom II“, neturėjusius net kulkosvaidžio“, - konstatavo M. Soloninas.

Lėktuvų F-16 ir F-17 prototipai.

Lėktuvų F-16 ir F-17 prototipai.

Reikėjo šalinti trūkumus

1972 m. JAV pradėjo naujo lengvojo naikintuvo kūrimo programą, kurios tikslas – sukurti manevringą ir greitą lėktuvą, galintį kovoti tiek artimame mūšyje, tiek apginkluotą raketomis „paleidau ir užmiršau“.

Galutiniame konkurso etape tarpusavy ėmė varžytis dviejų kompanijų prototipai: koncerno „General Dynamics“ F-16 ir kompanijos „Northrop“ F-17 .

„Nors mano simpatijos buvo F-17 pusėje – jis turėjo du variklius, du stabilizatorius, tačiau laimėjo F-16. Tiesa, F-17 prototipas niekur nedingo – jo pagrindu buvo sukurtas daugiafunkcinis nuo laivo denio kylantis lėktuvas AF18“, - pasakojo M. Soloninas, 1975 m. pradėjęs studijuoti aviacijos mokslus.

Amerikiečiai skyrė didelį dėmesį naujajam lėktuvui, todėl nepamiršo jame įtaisyti ir šešiavamzdį besisukantį greitašaudį pabūklą M 61, per sekundę atliekantį 100 šūvių. Šaudmenų atsarga siekė 510 šovinių.

„Kadangi pabūklo greitošauda buvo 100 šūvių per sekundę, tad ir šovinių būtų užtekę vos 5 sekundėms. Tačiau pilotai galėdavo atlikti trumpas tris-keturias papliūpas, kurių užtekdavo priešo orlaiviui numušti“, - paaiškino M. Soloninas.

Tačiau sovietinis konkurentas buvo mažiaus ginkluotas – MiG-29 buvo įmontuotas GSh-30-1 30 mm kalibro automatinis pabūklas su 150 šovinių.

Ilgaamžis variklis

Amerikiečiai naujam lėktuvui sukūrė unikalų variklį, kurio skraidymo resursas siekė net 3000 motovalandų, arba 6000 paleidimo ciklų. „Priminsiu, kad Antrojo pasaulinio karo vokiečių naikintuvo „Focke Wulf“ motoro resursas buvo 25 valandos“, - palygino M. Soloninas.

1978 m. buvo pradėta serijinė šio lėktuvo gamyba. Per pirmuosius dvejus metus buvo pagaminti 650 lėktuvū. Naikintuvas F-16 tapo pagrindiniu ne tik JAV, bet ir NATO bei aljanso šalių sąjungininkių pagrindiniu lėktuvu. Iki 1993 m. buvo pagaminti 3793 F 16 lėktuvų.

Sovietinis analogas

Sovietai taip pat nesnaudė ir, padedami „naudingų idiotų“, kurie sovietus informuodavo apie viską, ką sukurdavo amerikiečių inžinieriai, beveik tuo pat metu sukūrė konkurentą naikintuvą Mig-29. Pirmasis skrydis šiuo lėktuvu atliktas 1977 m.

„Sovietai pirmuoju skrydžiu vadindavo kažkokio daikto, kuriame nėra nei ginkluotės, nei borto lokatoriaus, nei kitų būtinų šiuolaikiniam naikintuvui elementų, pakilimą. Svarbiausia, kad daiktas galėdavo pakilti ir nusileisti“, - ironizavo M. Soloninas.

1983 m. spalį pradėta serijinė šių naikintuvų gamyba. Iki 1991 m., kai subyrėjo Sovietų sąjunga, sovietinės karinės oro pajėgos gavo 800 Mig-29.

Kuris geresnis?

Išnagrinėjus visus abiejų lėktuvų parametrus darytina išvada, kad MiG-29 nė kiek ne blogesnis, o gal net ir geresnis už konkurentą F-16. O ta aplinkybė, kad sovietinis orlaivis turi du variklius, jį daro dar labiau pranašesnį. Nes tokiu būdu lėktuvas turi daugiau galimybių grįžti į bazę ir išsaugoti  svarbiausią savąją dalį – piloto gyvybę.

„Jei lieptų man rinktis, aš manevriniam, artimam ir vizualiniam oro mūšiui tikrai būčiau pasirinkęs MiG-29“, - net nedvejodamas prisipažino M. Soloninas.

Bet...

Per tuos 40 metų radijo elektronika, mikroprocesoriai, skaičiavimo mašinos buvo tobulinamos ir sparčiai žengė į priekį. Todėl aviacija grįžo į pradinį tašką prie nekontaktinio oro mūšio. Tačiau jau naudojant pačią pažangiausią elektroniką ir naujos kartos radijo lokatorių.

„Naikintuve F-16 įtaisytas įrenginys sugeba taikinį, tą patį MiG-29, aptikti už 160-190 km. Tam nereikia jokių piloto pastangų. Be to, vienu metu jis gali lydėti iki 30 oro taikinių, o vienu metu apšaudyti – 8 taikinius. Tai reiškia, kad nustačius oro taikinį jo koordinatės suvedamos į borto kompiuterį, šis apskaičiuoja atstumą iki visų 8 taikinių ir perduoda informaciją aštuonioms raketoms oras-oras. Jos pačios suranda taikinį, priartėjusios prie jo įjungia nuosavą miniatiūrinį radijo lokatorių ir pačios suranda taikinį“, - pasakojo M. Soloninas, pridūręs, kad visą šią informaciją radęs ne kur kitur, o rusiškame žurnale „Karinė apžvalga“, išleistą 2017 metais.

„Kaip vyksta toks oro mūšis? F-16 lėktuvo sistema pastebi taikinius, tuos pačius MiG-29 esančius už 190 km. Šie nieko net neįtaria. Pilotas kelias minutes turi apsispręsti. Per tą laiką atstumas sumažėja 20-30 km. MiG-29 vis tiek nieko nepastebi. Tuomet paleidžiamos visos 8 raketos, kurios jau veikia savarankiškai. O F-16 pilotas apsisuka ir ramiai grįžta į bazę. Idealiu atveju raketos sunaikintų 8 taikinius, o jų pilotai net nesuprastų, kas ir iš kur į juos šovė. Nes jų lokatoriai lėktuvo, kuris paleido raketas, net nebūtų užfiksavę“, - hipotetinį oro mūšį nupasakojo M. Soloninas.

Tuo pačiu jis prisipažino, kad šiais laikais nebesirinktų MiG 29, o verčiau sėstų į paskutinės modifikacijos naikintuvo F-16 kabiną.

Be to, MiG-29 varikliai nors ir galingi, tačiau labai neekonomiški, jiems reikia kur kas daugiau degalų. Todėl mažiau ginkluotės. Rusiškasis lėktuvas taip pat palieka labai ryškų šiluminį pėdsaką, dėl ko tampa dar lengviau aptinkamas. 

Naikintuvo funkcijos prasiplėtė

Per tuos 40 metų abu lėktuvai buvo tobulinti ir lengvinti. Paskutinieji modeliai sveria (be ginkluotės ir degalų) 7,3 tonos (F-16) ir 11,2 tonos (MiG-29). Nepaisant to, amerikiečių lėktuvas gali skraidinti net tris kartus daugiau ginkluotės. Šis lėktuvas gali skraidinti įvairiausias raketas patiems įvairiausiems taikiniams naikinti – ore, žemėje, vandenyje, po vandeniu, bunkeriuose ir pan.

Šis lėktuvas nereikalauja papildomų pertvarkymų tam, kad galėtų atlikti įvairias, universalias misijas.

O kas pasikeis Ukrainai, kai ji gaus tuos išsvajotuosius F 16 ir kuo jie geresni už dabar ukrainiečių naudojamus MiG 29?

„Prisiminkime vieną anekdotą. Imperatorius paklausė kario, kodėl jis neiššovė saliuto jo garbei? „Visų pirma, - atsakė jam kareivis, – mes neturime parako“. „Na, tuomet nebereikia ir visų antra“, - atsakė jam imperatorius“. Esmė šio anekdoto tame, kad F-16 pasaulyje yra, jų daug, ir jų bus dar daugiau, o MiG-29 – nebėra. Nes ukrainiečiai pastarųjų naikintuvų negamino, akivaizdu, kad šalis gamintoja ukrainiečiams jų nebeparduos. MiG-29, kuriuos Ukrainai tiekia buvusios sovietų sąjungininkės buvusiam Varšuvos paktui priklausiusios šalys, jau baigiasi. Be to, ta technika labai sudėvėta ir technologiškai pasenusi.

Tuo tarpu F 16 pagaminta daug, jie buvo nuolat tobulinami. Dabar naudojama lėktuvo modifikacija vadinama 4 kartos + +.

Niekas nežino, nes nebuvo skelbta, kurios modifikacijos naikintuvai F-16 bus perduoti Ukrainai. Bet kokiu atveju, jo ginkluotė pranašesnė už bet kurį rusišką naikintuvą. Be to, turima ginkluotė leidžia F-16 naudoti ir kaip atakos, skirtą antžeminiams taikiniams naikinti, lėktuvą. Kur kas efektyviau nei rusiškasis SU-25. Tiek dėl greičio ir galimo pasiekti aukščio naikintuvo F-16 negali pažeisti įprastinė sausumos pajėgų naudojama priešlėktuvinė ginkluotė. Išskyrus BUK arba S300.

Svarbu paminėti, kad varikliai naikintuvams F-16 tebegaminami. Todėl neatmestina galimybė, kad Ukrainai skirti naikintuvai gali būti su ką tik pagamintais „fabrikiniais“ varikliais.

Kokia nauda iš naikintuvų F-16?

„Kokioms karinėms užduotims F-16 gali būti naudojami? Žinoma, oro mūšyje. Tačiau šiame kare oro mūšių tarp pilotuojamų lėktuvų beveik nevyksta. Ar situacija pasikeistų į dangus pakilus F-16? Nežinau.

Ar gali šie lėktuvai pažeisti iš Engelso aerodromo pamaskvėje Rusijoje pakylančius ir Ukrainos ekonominę bei civilinę infrastruktūrą skrendančius bombarduoti strateginius rusų bombonešius? Nuo Zaporožės Ukrainoje iki Engelso tiesia linija – 875 km. Naikintuvui F-16 tai juokingas atstumas.

Rusiškas raketas „Kinžal“ ir „Iskander“ paleidžia į orą pakilę naikintuvai MiG-31. „Kinžalai“ – sunkios, net 3 tonas sveriančios raketos. Todėl lėktuvai vos pakyla. O kyla jie iš aerodromų Baltarusijoje. Be to, išvysto ne trijų, kaip nurodyta charakteristikose, o tik 0,8 macho greitį. Skraidindamas tą 3 tonų „durnę“ naikintuvas būna labai pažeidžiamas. Todėl ir dabar juos gali numušti tie patys ukrainiečių turimi SU-25 arba MiG-29. Tačiau per 15 mėnesių to padaryta nebuvo. Nesiimsiu analizuoti priežasčių, kodėl to nedaroma. Jei nedaroma iki šiol, tai ir gauti F-16 nieko nepakeistų“, - konstatavo M. Solininas.

O ką pakeistų naujieji naikintuvai?

Naikintuvai F-16 yra efektyvi platforma ant žemės esantiems taikiniams naikinti. Svarbiausia – tai puikus skraidantis zenitinis-raketinis kompleksas. Net seniausias F-16 modelis turi radiolokatorių gebantį aptikti nedideliame aukštyje skrendančią sovietinę sparnuotąją beveik nemanevruojančią raketą. Tam jie ir buvo sukurti. Svarbiausia, šiai užduočiai atlikti ukrainiečių pilotų mokymai galėtų trukti kur kas trumpiau. Tam reikalingas mėnuo. Gal du. Tą sakė specialistai.

Vienas ukrainiečių MiG-29 pilotas, majoras Vadymas Vorošilovas yra sakęs, kad „šiuo metu (su MiG-29) galime sulaikyti tik priešą“, „Bet su F-16 galime valdyti orą ir jūras... ir žemę, apsaugoti pėstininkus“.

Ar gali F-16 lėktuvai mūšio lauke pakeisti situaciją, kurios tikimasi? Tai iš dalies priklausytų nuo to, kiek F-16 gautų Ukraina. Šalies karinės oro pajėgos drąsiai paprašė 200, o tokio skaičiaus net ir dosnūs Vakarai gali nesiryžti suteikti.

Visą laidą galime pažiūrėti čia:

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder