Ryžtingumo pasigendantis Palangos meras neatmeta: kai kuriuos ministrus gali tekti keisti

„Nežinau, ar visi postuose esantys žmonės yra kompetentingi ir turi kompetencijų – dar sunku vertinti, nes dar labai neilgai jie užima postus.

Bet, aš manau, kad Vyriausybė matys situaciją, vertins ir darys pačius geriausius sprendimus. Galbūt ir kai kurių ministrų pakeitime. Tai čia reikia spręsti ir žiūrėti vėliau“, – interviu 15min sakė Palangos miesto meras Šarūnas Vaitkus.

Reikia turėti planą

– Kalbant apie šią irgi pandeminę vasarą, kuri, aišku, dar nesibaigė, bet jau antroji tokia, kaip šiemet viską matote?

– Dešimtbalėje sistemoje galiu pasakyti, kad vasara yra dešimt balų.

Turbūt nereikia čia man labai daug ką ir sakyti, todėl, kad Palanga jau nuo gegužės mėnesio yra beveik perpildyta ir pilna.

Žmonės čia atostogauja, turi daug kas ir antrą nekilnojamąjį būstą nusipirkę.

Jie leidžia atostogas savo būstuose, bet naudojasi mūsų infrastruktūra. Tai yra ir kavinėmis, restoranais, maitinimu, ir mūsų renginiais, ir visais kitais dalykais.

Aš pasakysiu, kad šiandien Palanga išgyvena aukso amžių, yra ant bangos. Todėl, kad ir investicijų prasme, ir žmonių gausa – kiekvienais metais turistų skaičius Palangoje didėja, – tai geras rodiklis yra.

Dar vienas labai geras ekonominis rodiklis tas, kad Palangoje auga gyventojų skaičius.

Per trejus metus Palangoje gyventojų padaugėjo 6,8 proc. Tai yra tūkstančiu gyventojų.

Įsivaizduokite, kur Lietuvoje taip gali tūkstančiu gyventojų padaugėti.

Todėl, kad žmonės suprato, jog vis dėlto auginti vaikus čia yra unikalios galimybės.

Jei Vilniuje reikia vežioti vaiką – turbūt turi samdyti auklę, kad nuvežtų vaiką į būrelį ir parvežtų, o čia, Palangoje, labai saugu, labai gera, žmonės vienas kitą pažįsta, padeda.

Mūsų švietimo sistema tikrai yra labai gera, Lietuvoje užima vieną iš aukštesnių vietų.

Ugdymas – nuo darželių, nėra jokių problemų dėl vietų. Mokyklos yra renovuotos.

Neseniai atlikome didžiulį darbą – rekonstravome senąją gimnaziją.

Įspūdingi yra ir moksleivių pasiekimai: ir olimpiadose, ir šimtukininkų.

Žmonės supranta, kad gyvename vieną kartą ir reikia pasirinkti tokią aplinką, kur nebūtų streso.

Juo labiau kad dabar tas gyvenimas yra toks, jog viską galima padaryti nuotoliniu būdu.

– Palangos savivaldybė su kitomis pajūrio savivaldybėmis buvo tos pirmosios, kurios dėl koronaviruso atvejų skaičiaus augimo pradėjo keisti spalvą iš žalios, delta atmaina čia sparčiai plinta.

– Turbūt matėte, 2020 ir 2021 metais mes tikrai susitvarkėme su pandemija, Palanga niekada nebuvo papuolusi tarp juodų savivaldybių. Ėmėmės ryžtingų priemonių.

Dabar situacija yra kitokia. Bet kitokia yra ne dėl to, kad tokie yra realūs skaičiai.

Kaip aš minėjau ne vienai žiniasklaidos priemonei, mums Statistikos departamentas priskaičiuoja užsikrėtusius žmones, kurie nurodo, kad buvo Palangoje.

Tarkime, jūs atvažiuojate į Palangą, susirgote, grįžote į Vilnių, pildote tam tikrą informaciją ir pasakote, kad jūsų vieta buvo Palanga.

Vadinasi, mums iš karto į statistiką ateina, kad jūs Palangoje esate užsikrėtusi, ir tas skaičius yra Palangoje.

Bet tai yra netikslingas skaičiavimas. Todėl, kad formulėje yra imamas deklaruotų gyventojų skaičius. Tai Palangoje yra 18,5 tūkst. gyventojų.

Vadinasi, jeigu šiandien kurorte yra 300 tūkst. žmonių, turėtų būti įrašytas 300 tūkst. žmonių skaičius. Ir tada, jeigu priregistruota prie Palangos.

Tai tie skaičiai yra iškreipti, jie neatitinka tikrovės, nes ne vien mūsų gyventojai suserga, atvažiavę suserga žmonės.

Taip, dabar mes artėjame link juodosios zonos. Yra 468, jeigu neklystu, atvejai 100 tūkst. gyventojų.

Na, bet džiugu yra tai, kad Palangos gyventojai intensyviai skiepijasi. Artėjame prie 60 proc., kada visa visuomenė bus paskiepyta.

Turime užsibrėžę tikslą per rugsėjį, spalį galbūt artėti prie 65–67 procentų.

Iki 70 proc. – yra tokia užduotis paskiepyti visuomenę.

– O kas jums padeda? Valstybės mastu matome, kad tikslas, kurį minėjo prezidentas, iki 70 proc. gyventojų imunizuoti, nebuvo nei iki Mindauginių pasiektas, nei dabar.

– Mes pasirinkome labai paprastą taktiką. Žmones skatinti ne loterijomis, kaip galbūt kitos savivaldybės, ar kažkokius skelbimus dėti į laikraštį.

Mes turime savanorių komandą. Yra trys pirminės sveikatos priežiūros centrai. Savanoriai bendrauja tiesiogiai su gyventojais, jiems skambina.

Skambina, prašo, įrodinėja, kad reikia, kitos išeities nėra ir bando prišnekinti žmones.

Tas rezultatas, matyt, dėl to ir yra toks.

– O kaip vertinate Vyriausybės pastangas? Čia ir sveikatos apsaugos ministras į kailį nuo prezidento gavo, ir politiniai oponentai visaip tą situaciją mato – kad nesusitvarkoma, esą ne taip viskas daroma, kaip reikėtų. O kaip jūs viską matote?

– Žinote, matyt, nėra lengvų sprendimų šiuo laikotarpiu. Mes galime kritikuoti. Kritika, be abejo, yra geras variklis postūmiui į priekį.

Matyt, visi darėme klaidų, ir dabartiniai daro klaidų. Matyt, iš tikrųjų reikia ryžtingų sprendimų, greitų sprendimų, negalvoti.

Jeigu turi planą, dedi ant stalo. Jeigu jo neturi, tą planą parengi ir eini į priekį.

Kalbėti, fotografuotis prie tvorų, kurių nėra... Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė, kad galbūt dabar šioje situacijoje tai nėra tikslinga.

Šiuo atveju reikėtų Lietuvai susikaupti, susiimti į rankas ir turėti planą, ką daryti.

Jeigu mes statome šiandien tvorą, tai ir statome tvorą, nesipozuojame, bet statome ją.

Jeigu reikia keisti viešųjų pirkimų įstatymus, dėl kurių negalime vykdyti procedūrų, tai juos ir reikia keisti. Mes negalime laukti priešo ir galbūt viešųjų pirkimų būdu pirkti šovinius, kai galbūt nebereikės jų.

Tai reikia keisti tuos įstatymus.

Yra nepaprastoji padėtis, yra valstybėje tokie iššūkiai, tai, vadinasi, imame ir darome, mažiau kalbame.

Ryžtingiau reikia veikti. Mano tokia nuomonė.

Kaip dirba Vyriausybė?

– Prakalbote apie nelegalios migracijos krizę, matome, kad tvora turi būti statytina. Pasienio savivaldybių merai prašo solidarizuotis ir kitas savivaldybes. Šalčininkai, Varėna, Druskininkai ir kitos savivaldybės sako, kad negali priimti tiek nelegaliai sieną kirtusių žmonių: neturi nei patalpų, kur apgyvendinti, nei šiaip.

Ar Palangos miesto savivaldybė svarstytų kokią nors pagalbos ranką ištiesti, jeigu užsieniečiai toliau plūstų?

– Žiūrėkite, dabar pagalvokime, ar mums reikia migrantus apgyvendinti kurortuose? Ar tai yra realu? Tai mes gal savo žmones apgyvendinkime kurortuose?

Jeigu nėra patalpų kitur, tai gal mes geriau galime kokius globos namus perkelti į Palangą?

Tegul mūsų senoliai čia būna, ilsisi ir mes suteiksime jiems visas paslaugas. O tuos pastatus pasieniuose atiduoti kitiems žmonėms.

Bet dabar vežti į Palangą, aš nežinau, ar ne prabanga vežti pabėgėlius į kurortą.

Lietuviai nėra buvę prie jūros.

Aišku, yra problema, nesakau – pagalbą galime ištiesti kitokio pobūdžio.

Jeigu valstybei reikėtų, galime kiekviena savivaldybė prisidėti finansiškai. Tarkime, nupirkti kažkokių būtinų reikalingų dalykų.

Kaip minėjau, galime atsivežti, perkelti į mūsų apgyvendinimo įstaigas žmones. Mes galime solidarizuotis. Bet nebūtų protingas sprendimas vežti į kurortą migrantus.

Aš negirdėjau, kad pasaulyje – tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje – kurortuose būtų apgyvendinami laikinai migrantai. Tokio dalyko nėra. Vėliau, kai jie gauna statusą gyventi, natūralu, laisvai gali pasirinkti, kur nori gyventi.

– Jūsų atstovaujamos partijos suformuota Vyriausybė jau tuoj metai bus, kai dirba. Kaip vertinate jos veiklą?

– Laikotarpis yra nelengvas. Iššūkiai yra ir su pandemija, ir su migracija.

Lengvų sprendimų nebūna. Aišku, kaip minėjau, jie galėtų būti ryžtingesni.

Nežinau, ar visi postuose esantys žmonės yra kompetentingi – dar sunku vertinti, nes dar labai neilgai jie užima postus.

Bet, aš manau, kad Vyriausybė matys situaciją, vertins ir darys pačius geriausius sprendimus. Galbūt ir kai kurių ministrų pakeitime. Tai čia reikia spręsti ir žiūrėti vėliau.

Kritikuoti galima – visi kritikuoja ir taip toliau. Bet lengvų sprendimų nėra.

Reikia suprasti, kad kiekvienai Vyriausybei, kuri šiandien būtų, tikrai būtų didžiuliai iššūkiai. Nebūtų viskas paprasta padaryti, priimti ir panašiai.

Bet šiuo atveju man Lietuvoje stinga susikalbėjimo tarpusavyje ir daugiau bendravimo, susitelkimo.

Valstybės vadovai turi apie tai labai pagalvoti: kaip sutelkti žmones, kaip sutelkti savivaldybes, kaip su jomis kalbėti.

Pavyzdžiui, trečiadienį išgirdau tokį dalyką, kad dieną prieš tai Vidaus reikalų ministerija su pasienio savivaldybėmis kalba apie tam tikrus sprendimus, tariasi dieną iš dienos, o ryte priima visiškai priešingą sprendimą, nei buvo apsitarta. Taip negali būti.

Tada paprasčiausiai yra įtūžis didžiulis. Tai tu pasakyk tiesiai šviesiai, kad tokio sprendimo nebus, nes mes galvojame taip, rytoj bus kitas sprendimas.

Tokių dalykų neturėtų būti. Turėtų telkti žmones, turėtų būti pasitarimai, ką darome, kokia yra situacija.

Bendravimo, kiek suprantu iš kitų savo kolegų, labai trūksta.

– Pakalbėkime apie jūsų politinę ateitį. Jūsų kolega Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius jau paskelbė, kad trečiosios mero kadencijos nesieks. Jūs jau ne vieną kadenciją vadovaujate Palangai, kaip suprantu, turite planų ateičiai. Iki savivaldos rinkimų dar liko pora metų, bet ar jau galvojate, kas ir kaip?

– Yra geras posakis: žmogus planuoja, Dievas juokiasi.

Tikrai nenorėčiau dabar kalbėti apie savo politinę karjerą arba pareigų tęstinumą, nes dar yra anksti, žiūrėkime, kokia situacija bus vėliau, po metų. Kas Lietuvoje bus, apskritai su kokiais mes iššūkiais susidursime.

Tikrai buvo ne vienas pasiūlymas dalyvauti Seimo rinkimuose ir dabar. Aš manau, kad rinkėjai būtų manimi pasitikėję.

Bet, kaip minėjau, Lietuva susiduria su tam tikrais iššūkiais ir dabar viduryje kadencijos pabėgti ir pasakyti visuomenei, kad, ačiū, aš turiu geresnę vietą ir išeinu, tai – ne mano charakteriui.

Aš visuomenei labai atvirai pasakiau: kol yra pandeminis laikotarpis, kol yra visi iššūkiai, mes turime susitelkti ir nesiskaldyti.

Nes ką reiškia išeiti iš merų? Tai reiškia vėl yra nauji merų rinkimai, tai yra chaosas mieste – tiksliau, tuos pusantrų metų, kol susidėlioja naujos valdžios, koalicijos ir taip toliau.

Šiuo metu, manau, pasitikėjimas yra nemenkas. Tai parodė ir paskutinių rinkimų rezultatai – apie 77 proc. visuomenės pasitikėjimo yra tiek mano asmeniu, tiek mūsų politine partija.

Šiandien iš 21 tarybos nario 15 turime Tėvynės sąjungos narių.

Natūralu, kad stengiamės, dirbame, ieškome sprendimų. Nenorėčiau dabar, dar dvejiems metams likus, svarstyti, kas būtų, jeigu būtų.

Palangos ir Šventosios vizija

– Sakote, kad Palanga per pastarąjį dešimtmetį gerokai pasikeitė. Kokius projektus, dalykus išskirtumėte?

– Apsibrėžėme tris pagrindines kryptis.

Pirma, tai yra kultūrinis gyvenimas su išvystyta infrastruktūra. Uždari objektai – ne atviri, nes Palanga prieš dešimtmetį beveik neturėjo uždaro objekto, kur galėtų vykti normalus koncertas.

Turėjo senosios gimnazijos salę, bet, žinote, į sales jau nelabai ir veržiasi. Tai didžiausia mūsų kultūrinio gyvenimo erdvė buvo lauko renginiai. Priklausomai nuo oro – vasarą jų gali būti daug, bet žiemą, rudenį jie yra riboti dėl šalčio, lietaus ir taip toliau.

Todėl žūtbūt reikėjo per dešimt metų sugalvoti, kaip pritraukti turistus į Palangą, kad jie turėtų ką veikti, ne vien tik pamiegoti viešbutyje ir pavalgyti pusryčius ar vakarienę.

Su komanda palaipsniui tą ir padarėme. Turistams neparodysi stiklainių – tiksliau stiklinių pastatų – netraukia jie. Reikia atverti, ką turime iš Tiškevičių paveldo.

Bet tas paveldas buvo beveik sunykęs.

Kurhauzas sudegęs, vila „Anapilis“ sunykusi, Birutės parkas buvo gražus, bet jam reikėjo labai daug investicijų. Gintaro muziejus irgi per tiek metų buvo toks aptriušęs.

Ėmėmės labai ryžtingų veiksmų ir pokyčiai įvyko. Kultūros paveldas atstatytas yra.

Įrengtos reikiamos erdvės, kad renginiai galėtų vykti visus metus – kalbu apie Kurhauzą, Kurorto muziejų, sutvarkytą Gintaro muziejų, kuris yra visiškai pasikeitęs ir turi unikalias erdves tiek koncertams, tiek kitiems renginiams, tiek muziejui.

Antra kryptis yra sportas, kadangi Palanga turi unikalias gamtines aplinkybes sportui visus metus.

Vėlgi – dviračių takai, pušynai, miškai, bėgimas – viskas, kas tik nori gali būti.

Sukūrėme tą infrastruktūrą. Dviračių takus renovavome. Juose dabar, matosi, yra ankšta.

Nors 40 km turime takų, bet jie yra kaip autostradoje – kaip sekmadienį važiuoja iš Palangos, autostradoje tiek automobilių, taip panašiai dviračių takuose taip yra.

Patys su šeima tikrai propaguojame dviračius, tai kiekvieną vakarą maršrutas yra iki Šventosios nuvažiuoti. Jau reikia rodyti posūkį ir prašyti, kad praleistų. Ir paspirtukai, ir viskas.

Tai ateityje reikia galvoti, kaip plėsti dviračių takus, kurie galėtų būti alternatyviniai.

Turime planų pratęsti Vytauto gatvėje iki Šventosios.

Reikės ten įsiveržti, be abejo, ir į gamtinę aplinką šiek tiek, bet toks, deja, yra gyvenimas. Nes dabar kai kuriais dviračių takų ruožais važinėja ir automobiliai. Todėl, kad įvyko žemės reforma, žmonės susigrąžino priklausančią nuosavybę ir su statybos teise yra pasistatę savo namus arba pardavę ir ten vyksta investicijos.

Dabar turime nutiesti alternatyvą kažkokią, apie tai irgi galvojame.

Kitas aiškus prioritetas – sanatorinis gydymas.

Taryboje esame priėmę sprendimą ir, matyt, vieninteliai Lietuvoje, jeigu verslas investuoja į sportą, kultūrą arba į gydymą daugiau nei 3 mln. eurų, tai mes juos 5 metus atleidžiame nuo žemės ir turto mokesčių.

Tikrai matome progresą. Kad ir „Gradiali“ sanatorija, kuri jau investavo virš 30 mln. eurų. Dabar planuoja investuoti dar į trečią etapą.

Ten pilna žmonių, gerai jie ten verčiasi ir mums yra labai gerai.

– Šventoji dažnai būdavo matoma kaip podukra savivaldybėje, į Palangą daugiau dėmesys ir investicijos. Aišku, pastaraisiais metais ir aikštės rekonstrukcija, ir apie uostą kalbama. Kokią viziją turite ten?

Vienas savivaldybės tarybos narys turi viziją, kad medinius namelius reikėtų griauti, kažkokias promenadas su viešbučiais, gyvenamųjų namų kompleksais daryti.

– Iš tikrųjų dešimt metų turbūt didžiausias dėmesys buvo Palangai.

Negalima sakyti, kad ir Šventajai nieko nebuvo. Mes pradėjome paraleliai tvarkyti ir Šventąją.

Jeigu 30 metų niekas ten kojos nekėlė, labai menkai ten ką darė, tai negali būti, kad ateini ir per dvejus metus patvarkai viską.

Dabar dėmesys yra sutelktas į Šventąją. Yra įkurta ir centrinė miesto aikštė, tvarkomos gatvės, kurių tikrai buvo labai prasta būklė.

Mūsų prioritetinis projektas, galima sakyti, pirmoje vietoje šiandien yra ir Palangos, ir Šventosios – turėti pramoginį uostą, nuo kurio galėtų plėtotis pati Šventoji.

Mes pradėjome darbus ten, ir verslas jau labai palankiai žiūri į Šventąją, jau ne vienas investuotojas buvo atvykęs.

Turėdami savo žemės sklypus planuoja ten didžiules investicijas.

Kalbu ir apie viešbučius, sanatoriją, SPA.

Aš įsivaizduoju Šventąją kaip uostelį, vadinamąją mariną – visur Ispanijoje, Italijoje, Portugalijoje ir kur esate buvę, tie uosteliai sukuria gyvenimą.

Ir žuvis, ir jachtos, ir pasivaikščiojimas, ir pramoginė žvejyba, ir pramoginiai kateriai, laivai.

Mes esame jūrinė valstybė, o tokio dalyko kaip ir neturime.

Neringos dalis, tarkime, sujungimas su Rusne, – vandens kelias yra. Klaipėda tarnauja daugiau kaip uostas.

Tai mums žūtbūt reikia šito uosto. Visas pastangas dedame, pradėjome pirmąjį etapą įgyvendinti. Be abejo, trečio etapo negalėtume pradėti be antro, todėl, kad tai yra molo statyba.

Dabar visomis įmanomomis priemonėmis – taip pat ir per Europos Sąjungą – bandome įrodinėti, kad tie molai yra labai reikalingi ne tik uosto infrastruktūrai, bet ir smėlio migracijos sustabdymui.

Nes smėlis keliauja iš pietų į šiaurę, tai yra į Latvijos paplūdimius. Reikia, kad tie molai sustabdytų smėlį, o jo perteklius gali būti atvežtas į Palangą.

Šventoji yra tvarkoma ir labai smarkiai. Per pastaruosius dvejus metus yra masė investicijų įdėta ir mes ją toliau tvarkysime.

Dėl namelių. Gaila, kad visada yra žiūrima į savivaldybę, nors, pavyzdžiui, tie nameliai – aišku, aš kalbu tik apie neregistruotus statinius – yra valstybinėje žemėje ir valstybiniuose miškuose.

Mes ne kartą esame sakę toms institucijoms, kad jūs turite paprasčiausiai juos nukelti – neregistruotus statinius. Nes jie yra užgrobę valstybinę žemę.

Valstybė kažką skaičiuoja, kaip yra.

Mes nekalbame apie registruotus statinius. Jeigu yra registruota nuosavybė, ji jau stovi, negali iš žmogaus nacionalizuoti pastatytos infrastruktūros.

Kitas klausimas, kad ir dėl tos registruotos, kaip jie tvarkosi? Jie gali tuos namelius susitvarkyti.

Tarkime, uždėti čerpinius stogus. Kadangi Šventoji vis viena turi tokią žvejybinio kaimelio poziciją, tai tikrai galėtų tuos statinius tvarkyti.

Kai kurie jau tvarkosi, kai kurie laukia kažkokių sprendimų.

Tai atimti tikrai nieko neketiname, čia ne Baltarusija yra.

O tie, kurie neturi teisinės registracijos ir yra nelegalūs, juos privalo iškelti pagal teisės aktus.

Tikiuosi, kad valstybė tą ir padarys: ar su mūsų pagalba, ar su jų pagalba.

Savivaldybė nevaldo tos teritorijos – yra Nacionalinė žemės tarnyba, kuri pavaldi Žemės ūkio ministerija. Tai jie seniai žino tą problemą, bet vis nesiryžta to padaryti.