Smėlio karčemos kopa pasitinka kiekvieną, išlipantį iš kelto. Ne visi žino, kad ant jos stovėjo prieškariu populiari kavinė-restoranas, kurį atstatyti vis neužtenka politinės valios. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Šešėliuose tūnanti Smiltynės krikštamotė

(2)

Ėmus šilti orams, danguje vis plačiau šypsantis saulei atgyja ir iš Šiaurinio rago į Smiltynę plukdantys keltai - pilni jaukių pasivaikščiojimų kitame krante, ramybės oazėje išsiilgusių žmonių.

Kitame krante visi praeina pro iš aplinkos išsiskiriantį pūpsantį kalnelį. Jis dabar pasipuošęs sniego baltumo kaukazinių slyvaičių žiedų nuometu. Po mėnesio išryškės violetinių, purpurinių alyvų žiedų karūna.

Tai - Smėlio karčemos (vok. Sandkrug) kopa, kurios vardas sufleruoja apie smuklę. Jos istorija - neįtikėtinai įdomi, nukelianti į XVI a., paženklinta smėlio pustymais, švedų įsiveržimu, iškiliomis istorinėmis asmenybėmis. Smuklė - keliauninkė, kuri savo vietą keitė keletą kartų, kol pokariu ant dabartinės kopos buvo sudeginta arba sudegė.

Šis vienas iš Smiltynės kurortinių simbolių galėtų būti atstatytas, tačiau kol kas buvusios populiarios kavinės vietą užgožia tankiausi alyvų brūzgynai. Juose žioji tik pamatų likučiai.

Istorinės atodangos

Kuršių nerijos pusiasalis dėl savo geografinės padėties dar nuo priešistorės laikų buvo svarbiu komunikacijos, prekybos, karo, pašto keliu. Nerija į Vokiečių ordino žemes Sembos pusiasalyje keliavo lietuvių, žemaičių kariuomenės, siaubdavusios svetimus kraštus. Ordinui XIII a. pab. ir XIV a. pasistačius Naujakiemio (vok. Neuhof) bei Rasytės (vok. Rositten) mūrines pilis pietinėje dalyje, o 1252 m. žemyne, Dangės žiotyse - Memelburgo (Klaipėdos) tvortovę, teritorija naudotasi susisiekimui tarp vokiečių pilių įgulų.

Apie saugų, sėslų gyvenimą iki pat Melno takos sutarties 1422 m. pusiasalyje buvo galima tik pasvajoti, ir tik nuo XV a. įvairiose vietose, tarsi grandinėlė, Kuršių nerijoje ėmė kurtis smuklės.

Smiltynėje - vėliausiai: privilegijos išdavimas Sandkrug karčemai rašytiniuose šaltiniuose fiksuojamas 1525 m. Taigi, po poros metų Smiltynė minės garbingą 500 metų jubiliejų, kurį ignoruoti Klaipėdos miesto valdžiai būtų neetiška, nes šiauriausią nerijos dalį administruoja uostamiesčio Savivaldybė.

Pirmoji XVI a. Smėlio karčema stūksojo kitoje vietoje, ne ant dabartinės apie 20 m aukščio kopos. Ir visiškai kitokioje aplinkoje.

Smuklininko darbas buvo suteikti keliautojams laikiną prieglobstį, nakvynę, pasiūlyti atsigerti ir kuklaus maisto, pašerti ir prižiūrėti arklius. Tol, kol į karčemą laikinai užsukę svečiai persikels į kitą krantą. Keltas, beje, Smiltynėje švartavosi ne ten, kur dabar (ši perkėla įrengta tik praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje), o ties XX a. pr. statytu kurhauzu. Ties perkėla tiesiai į pajūrį driekėsi kelias, nes vykti šiaurine nerijos dalimi reikėdavę pačia jūros pakrante.

Dabar sunku įsivaizduoti, tačiau XVI a. nerijos smaigalys baigėsi beveik ties Dangės žiotimis: taip nupiešė vaizdą savo 1576 m. išleistame pirmajame žemėlapyje vokiečių geografas Casparas Hennebergeris (1529-1600).

Nežinomo autoriaus 1650-1670 m. sudarytame žemėlapyje pačiame nerijos gale pūpso aukšta smėlio ketera, visas kalnas, už kurio slepiasi burlaiviai nuo audrų. Piečiau nerijos smaigalio jau matome smėliakalnio viršūnėje nupieštą vieno aukšto namelį šlaitiniu stogu. Prie jo parašyta „Sand Krúk“. Kopos apačioje, jūros pusėje, auga medžiai.

XVII a. Smiltynė su karčema buvo reguliaraus ir Prūsijos karaliaus patvirtinto pašto kelio dalis.

„Smuklių-pašto stočių statusas itin išryškėjo pradėjus veikti pirmai oficialiai pašto linijai, kuri tęsėsi nuo Reino pakrantės miesto Klėvės per Hamą, Bylefeldą, Dessau, Magdeburgą, Berlyną, Gožovą, Stargradą, Košaliną, Dancigą (dab. Gdanską - aut. past.), Elblingą, Karaliaučių, Klaipėdą ir Rygą, jungdamas Vakarų Europą su Pabaltiju. <...> Smuklių-pašto stočių savininkai priklausė labiausiai pasiturinčių žmonių kategorijai“, - savo 2001 m. išleistoje knygoje „Kuršių nerija - Europos pašto kelias“ rašė juodkrantiškė istorikė dr. Nijolė Strakauskaitė.

Smiltynė - labai taiklus pavadinimas vietovei, kuri XVIII a. buvusi tikra dykuma. 1796 m. žemėlapyje pažymėta Smėlio karčema. KNNPD archyvai.

Smiltynė - labai taiklus pavadinimas vietovei, kuri XVIII a. buvusi tikra dykuma. 1796 m. žemėlapyje pažymėta Smėlio karčema. KNNPD archyvai.

Pustymų įkaitė

Taigi, Smėlio karčema buvo strateginė vieta, todėl ji tapo vienu iš kraštą užpuolusios Švedijos karių taikiniu: pastatas 1629 m. buvo sudegintas. Ir veikiai atstatytas.

Beje, smuklės pirmieji valdytojai puikiai naudojosi savo monopoliu ir tiesiog lupikavo: iš pravažiuojančiųjų už pašarą arkliams imdavę labai brangiai ir nelabai stengėsi rūpintis svečių patogumu, kokybišku maistu. Vienas iš smuklės valdytojų net skundėsi, kad keleiviai visai nereikalauja alaus, todėl jis surūgstąs, esą smuklės išlaikymas yra tikras vargas, todėl mieliau jau ją nugriautų.

Panašu, kad antroji Smėlio karčema ir buvo arba išardyta, arba pati sunyko, nes ji nebežymima Septynmečio karo (1756-1763 m.) metu sudarytuose žemėlapiuose. Šis pragaištingas Kuršių nerijai karas padarė didelę įtaką tolesnei Smėlio karčemos istorijai.

Smuklė buvo dar kartą atstatyta, tačiau susidūrė su naujais iššūkiais: vietovė tapo smėlio pustoma dykyne. 1782 m. smuklės valdytojas Ekerstdorfas skundėsi Prūsijos karaliui, kad per dvejus metus jo karčema bus visiškai užnešta smiltimis. Aplink pastatą prisikaupė tiek smėlio, kad jis siekė stogą, patekti į smuklę buvę itin keblu. Toks diskomfortas ypač piktino Kuršių nerija keliavusius aukštuomenės atstovus, kurie užgauliodavo ir tyčiodavosi. Situacija, matyt, buvusi išties apgailėtina, nes jau 1796 m. suręsta nauja karčema. Kitoje vietoje, netoli apnykusios, užpustytos senosios. Ši buvusi išardyta.

  Taip atrodė ant kopos buvusio kavinės-restorano pastatas XX a. pr. išleistame atviruke. Deniso NIKITENKOS kolekcija.

Taip atrodė ant kopos buvusio kavinės-restorano pastatas XX a. pr. išleistame atviruke. Deniso NIKITENKOS kolekcija.

Smėlio atakos nesiliovė, todėl smuklininkai visaip bandė pažaboti šią stichiją: tvėrė aukštas tvoras. Bergždžiai, nes po kelių stipresnių audrų smėlis užnešdavo tvoros kuolus, persirisdavo ir greitai pasiglemždavo pačią smuklę, kuri būdavusi užpustyta net iki stogo iš jūros pusės. Durys ir langai - taip pat: nuo smilčių kalnų spaudimo duždavę net stiklai.

Paradoksalu, tačiau tik dėl šios nepavydėtinos situacijos žinome, kaip karčema anuomet (apie 1800 m.) atrodė: tai buvęs rąstinis, čerpėmis dengtu stogu pastatas su 4 kambariais ir 2 kamaromis. Architektūra - tipinė žvejo namo stiliaus. Greta buvusi 18 vietų arklidė, ir ji suręsta gana sumaniai: ant polių, tad vėjas tarsi koridoriumi smėlį pranešdavo pro apačią.

Galima tik įsivaizduoti, ką tekdavo patirti ir smuklės valdytojams, ir jos svečiams, kurie neretai priverstinai užsibūdavo karčemoje po kelias paras dėl nepalankių oro sąlygų. Smėlis patekdavo į kambarius, kamaras, smiltelių pilna patalynėje, maiste. Karčemai vienu metu net grėsė nugriovimas, kol XIX a. pr. nutarta ją perkelti į dar kitą vietą. Šįkart - jau ant aukštos kopos, kuri išliko iki mūsų dienų ir vadinama Smėlio karčemos kopa. O ir pati teritorija veikiausiai po 1923 m. įvykusio Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos imta vadinti gražiu lietuvišku Smiltynės vardu.

Atvirukas, išleistas XX a. 4 dešimtmetyje. Matyti terasos su staliukais vaizdas. Eilute sodinti kaštonai auga iki šiol. Iš bildarchiv-ostpreussen.de

Atvirukas, išleistas XX a. 4 dešimtmetyje. Matyti terasos su staliukais vaizdas. Eilute sodinti kaštonai auga iki šiol. Iš bildarchiv-ostpreussen.de

Įžymybių pėdsakai

Apie istorines, iškilias asmenybes, kurios savo laiku arba lankėsi, arba nakvojo Smėlio karčemoje, žinios yra gana kontroversiškos, neretai apipintos mitais bei legendomis siekiant smuklei, o nuo XX a. pr. - ir kurortinės vietovės kavinei suteikti patrauklumo. Rinkodaros tikslais. Tačiau ne viskas yra išgalvota.

Prieš persikeliant į kitą krantą mariomis Smiltynės smukėje pailsėti po sunkios kelionės 1802 m. (susitikimas Mėmelyje su Rusijos caru Aleksandru I) ir 1807 m. (bėgimas nuo Napoleono Bonaparto kariuomenės) galėjo karališkoji šeima: Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III ir jo žmona Luizė.

Labai egzotiška istorija 1802 m. nutiko poetui Augustui Kotzebue (1761-1819). Darbo reikalais vykdamas per Kuršių neriją į carinę Rusiją jis užstrigo Smiltynėje, Smėlio karčemoje. Joje esą teko išbūti kelias paras, nes dėl ledonešio persikelti į Mėmelį buvo neįmanoma. Ši istorija virto savotiška legenda: nevilties apimtas poetas ant Smėlio karčemos kopos parašęs savo žymųjį eilėraštį, vėliau Vokietijoje virtusį populiaria daina.

Tai ilgai nebegali tęstis / Čia, po besikeičiančiu Mėnuliu; / Kažkurį laiką žydi ir nuvysta, / Kas su mumis Žemėje gyvena.

Kopos aikštelėje liko tik griuvėsiai. Klaipėdos miesto valdžia jau daug metų žada atstatyti vieną iš Smiltynės simbolių. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Kopos aikštelėje liko tik griuvėsiai. Klaipėdos miesto valdžia jau daug metų žada atstatyti vieną iš Smiltynės simbolių. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Tiesa, Kuršių nerijos tyrinėtojas Adalbertas Bezzenbergeris (1851-1922) yra rašęs, jog eilėraščio „Tai ilgai negali tęstis“ gimimas Smėlio karčemoje - viso labo buvęs tik populiarus anekdotas Mėmelyje.

Karčemoje galėjo atsipūsti per neriją keliavę broliai Humboldtai: Prūsijos švietimo ministras, filosofas Wilhelmas von Humboldtas (1767-1835 m.) ir Alexanderis von Humboldtas (1769-1859 m.) - žymus geografas, gamtininkas, tyrinėtojas.

Dar viena įžymybė, apsilankiusi Smėlio karčemoje - vienas ryškiausių savo laikotarpio rašytojų, filosofų Denis Diderot (1713-1784 m.), kuris nerijoje lankėsi 1773 m. Iškilių žmonių pėdsakų, susijusių su minėta smukle, galima vardyti ir daugiau.

Na, o nuo XX a. pr. ėmus vystytis pačiai Smiltynei - kusortui, ant dabartinės kopos buvusi kavinė-restoranas išsiskyrė gal ne savo architektūra ar išskirtiniu maistu, bet aplinka: nuo terasos, kurioje iki šiol auga tuos laikus menantys penki kaštonai, atsiverdavo kvapą gniaužianti panorama į Mėmelio senamiestį. Poilsiautojus džiugindavo ir įrengtoje altanoje koncertuodavę muzikantai.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder