Sidabrinės gervės laureatai Buožytė ir Žukas: Tai – tarsi lietuviškas „Oskaras“

Sekmadienį praūžusioje Nacionalinių kino apdovanojimų ceremonijoje K. Buožytės ir V. Žuko virtualios realybės patirtis „Pasaulių sutvėrimas“ triumfavo „Metų geriausio animacinio filmo“ kategorijoje.

Prieš šešerius metus kita šio kūrybinio dueto virtualios realybės patirtis – „Angelų takais“ – buvo apdovanota Sidabrine gerve už profesinę meistrystę. 

– Ką jums asmeniškai reiškia šis apdovanojimas? – paklausėme juostos kūrėjų. 

V. Žukas: Tai – tarsi lietuviškas „Oskaras“. O pripažinimas visada labai svarbus ir malonus.

K. Buožytė: „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai – labai graži visos kino bendruomenės šventė. Laikyti šią gervę savo rankose itin malonu. Tai mums – mieliausias apdovanojimas, kokio galėjome tikėtis. Sukurti filmą – labai labai sunkus darbas. Jį kuria didelės žmonių komandos. Smagu, kad yra tokia šventė ir galimybė garsiai visiems padėkoti. 

– Ar jaučiate, kad Lietuvoje virtuali realybė imama vertinti kaip pilnavertė meno forma? 

K. Buožytė: Lietuvoje mes esame vieni iš virtualios realybės inovatorių. Su „Angelų takais“ ir „Pasaulių suvėrimu“ dalyvaujame tarptautiniuose festivaliuose, pristatome šiuos kūrinius Lietuvoje bei pasaulyje. Visur jaučiame auditorijos susidomėjimą. 

Virtuali realybė yra platforma, kurioje stengiamės kurti turinį, kokybe nenusileidžiantį senosioms formoms. O geras turinys ir vertinamas gerai, nes yra paveikus.

V. Žukas: Virtuali realybė yra pilnavertė meno forma. Ir susidomėjimas šia forma auga, atsiranda vis daugiau vietų, kuriose rodomi virtualios realybės kūriniai, tarptautiniai konkursai, festivaliai įsitraukia ir VR programas į apdovanojimus.

Todėl galima sakyti, kad pasaulinis pripažinimas yra jau įvykęs faktas. 

– O Lietuvoje? 

V. Žukas: Sunku pasakyti. Tarptautiniu mastu Lietuva yra viena iš virtualios realybės kūrinių propaguotojų. Štai tarptautiniame Venecijos kino festivalyje nuolat galima matyti lietuvių darbus. Apie tai plačiai kalba šio festivalio kuratoriai ir pasaulis žino, kad lietuviai savo kultūrą pristato naujoje platformoje. Smagu, kad Lietuvoje yra net du VR kino teatrų tinklai, kuriuose galima pamatyti virtualios realybės kūrinių. Vadinasi, susidomėjimas yra ir jis auga. 

Įdomu pastebėti, kad „Angelų takais“ Lietuvoje pamatė daugiau žmonių nei „Įsikūnijimo“ trečią dalį. 

– Kokios žiūrovų emocijos ir būsenos jums yra svarbiausios? 

K. Buožytė: Virtualios realybės platforma tai yra įrankis. Mums svarbu, kad kūrinys būtų emociškai paveikus. O platforma turi tam padėti. M. K. Čiurlionio darbai ypač tinkami virtualios realybės platformai, nes jis gyveno savo kūrybiniame pasaulyje, iš kurio atėjo jo darbai. 

Būtent virtualios realybės platforma leidžia įžengti į jo pasaulį, kuris sudarytas ir iš paveikslų, ir iš muzikos. Ši platforma leidžia pajausti jo pasaulio vientisumą.     

V. Žukas: Mes nuolat lekiame, dirbame, sprendžiame problemas, patiriame nerimą ir stresą. Laikas vis greitėja ir greitėja. 

Siaubingiausia tai, kad žmogus neturi laiko sustoti ir pajausti. O mes kviečiame stabtelėti ir pamatyti, koks gražus yra pasaulis, kiek jame yra visokių stebuklų. Kviečiame pažvelgti į savo vidų – kiek ten yra visokių stebuklų. 

Mums svarbiausia – kad žiūrovai įsitrauktų, pamirštų viską ir atgaivintų savyje tuos pojūčius, kuriuos turėjome vaikystėje, kai viskas buvo nauja ir stebuklinga.

– O kas techniškai buvo sunkiausia kuriant „Angelų takais“ ir „Pasaulių sutvėrimą“?

K. Buožytė: M. K. Čiurlionio darbai yra pilni pustonių, į kuriuos reikia įsižiūrėti. Jie tokie kruopštūs, subtilūs. Todėl ir mūsų darbai turėjo tapti tokiais. Sunkiausia buvo sukurti jausmą – kad žmogus ne tik pamatytų, bet ir pajaustų M. K. Čiurlionio darbus.

Čia negali dirbti dideliais potėpiais. Reikia įeiti į tokias smulkmenas, kurios žiūrovui yra nematomos, bet leidžia patirti jausmą. Ilgai nagrinėjome Čiurlionio žinutes, o dabar norime, kad jas pamatytų ir patirtų visi žiūrovai.

V. Žukas: Stengėmės „Pasaulių sutvėrimu“ perteikti visais laikais svarbias žinutes – laisvę, savo pasaulių kūrimą, šviesą ir tikėjimą. Tuo pačiu reikėjo išlaikyti pasakojamo istorijos liniją. Tai ir buvo sudėtingiausia – sujungti laisvę ir istoriją. 

– Ar Lietuvoje pakanka infrastruktūros ir finansavimo panašiems projektams? 

K. Buožytė: Kai 2018 metais sukūrėme „Angelų takais“, apskritai nebuvo jokios infrastruktūros, nebuvo kur rodyti. 

Per šiuos metus su strateginio prodiuserio plėtrai Lietuvoje Luko Verpetinsko komanda sukūrėme infrastruktūrą šiai meno terpei. Ir dabar jau yra stacionarios lokacijos Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, Druskininkuose. Keliaujame po Lietuvą, bandome pasiekti ne tik didelius miestus, bet ir regionus, vykstame į mokyklas.

Tai – didžiulis įdirbis, pareikalavęs daug energijos, finansavimo, jėgų.

V. Žukas: Esame dėkingi, kad mus remia Lietuvos kino centras. 

Su VR kūriniais garsinam Lietuvą, todėl norėtųsi, kad Lietuvoje atsirastų daugiau finansavimo galimybių tokio pobūdžio projektams.

– Kuria kryptimi, jūsų nuomone, vystosi virtuali realybė? Link meno? Žaidimų? 

K. Buožytė: Manau, kad viskas priklauso nuo kūrėjų rankų, nes jie sprendžia, kur viskas gali judėti ir kokiomis formomis tapti. O tų formų gali būti įvairių: ir vaizdo žaidimų, ir meno, ir dar daug kitokių. 

Aišku tai, kad besivystančios technologijos ir dirbtinis intelektas tikrai palengvins kūrybinius procesus. Tai, kas anksčiau užtrukdavo labai ilgai arba būdavo labai sunkiai įkandama, ateityje truks daug trumpiau ir bus įveikiama lengviau. Tačiau reikia nepamiršti, kad kūrėjų vaidmuo ir savitas stilius visuomet išliks svarbiausias bet kokioje kūrybos formoje.

V. Žukas: Situacija tokia pati, kaip ir su kinu. Egzistuoja komercinis ir nekomercinis autorinis kinas. Lygiai taip pat yra su virtualia realybe. Tai labai plati medija. Ji gali būti skirta pramogai, žaidimams, meniniams projektams. 

Vaidybiniame kine virtualios realybės beveik nėra. Buvo daug eksperimentų, bet atrodo, kad šioje srityje virtuali realybė tiesiog nesurado savo gyvybės formos. Bet dokumentikoje ir animacijoje virtuali realybė kaip menas gyvuoja labai aktyviai ir turi labai geras perspektyvas. 

– Laimėjote antrąją Sidabrinę gervę. O kas toliau? 

V. Žukas: Šiuo metu mes kuriame trečią virtualios realybės patirtį pagal M. K. Čiurlionio kūrinius, kuri turėtų pasirodyti ateinančiais metais. Ji užbaigs trilogiją.

Trečios dalies stuburas – M. K. Čiurlionio ciklas „Zodiako ženklai“. Šioje dalyje bus akcentuojamas cikliškumas – gamtos, žmogaus gyvenimo. Manome, kad tai bus stipriausias kūrinys lyginant su pirmaisiais dviem.

K. Buožytė: Čiurlionio kūryba tokia gili, tokia beribė, kad dirbti su jo darbais be galo smagu. Tikimės, kad trečiasis kūrinys vainikuos ir uždarys visą trilogiją. O gal pakvies patirti kūrinius dar ir dar kartą. Ačiū visiems žiūrintiems, palaikantiems, rašantiems tokias gražias žinutes. Žiūrovų įvertinimas – mums svarbiausias apdovanojimas, o Sidabrinė gervė pats gražiausias to simbolis.