Šimtametė Barbora: „Dievas mane laiko ir veda už rankos“

Šim­ta­metė kas­dien pra­šo Die­vo jo pa­lai­mos ir sa­ko jos su­lau­kian­ti – būda­ma šim­to metų ji dar ga­li vaikš­čio­ti, tu­ri gerą at­mintį, yra ga­na ge­ros svei­ka­tos

Juo la­biau kad Bar­bo­ra – siuvė­ja, daug metų iš rankų ada­tos ne­pa­lei­du­si, todėl vi­sa­da sau ap­darą rin­ko­si ati­džiai, dažną pa­ti ir pa­si­siū­da­vo.

Siū­ti – do­va­na iš Die­vo

„Tiek ti­ko siū­ti, kad širdį kaip su svies­tu tep­da­vo“, – pa­sa­ko­ja bal­tu per­lų vėri­niu ir sti­lin­ga pa­lai­di­ne pa­si­puo­šu­si mo­te­ris, kai su ja, žva­lia ir gu­via šim­ta­me­te, su­sėda­me pa­si­kalbė­ti apie tą ilgą gy­ve­ni­mo ke­lią.

Šim­ta­metę pri­žiū­rin­ti anūkė Ne­ri­na Nar­man­tienė juo­kia­si, kad ir ji pa­ti pa­stabų iš mo­čiutės dėl ap­ran­gos gau­nan­ti. Se­nolė tvirtą nuo­monę apie ap­rėdus tu­rin­ti, tad jei anūkė į pa­sta­bas ir neat­siž­vel­gia, jai pa­čiai tai jau tik­rai ne­įsiū­ly­si ap­si­vilk­ti to, kas ne­pa­tiks.

Bar­bo­ra siū­ti mokė­si pas tris siuvė­jas. Ir vie­na iš tų trijų ją norė­jo vež­tis dirb­ti su sa­vi­mi į Kauną, bet ne­va­žia­vu­si. Pa­ma­niu­si, jog tam, kad gy­ven­tum ten, did­mies­ty­je, rei­kia di­de­liu tur­čiu­mi būti, ne­įsit­vir­tin­si nie­ko ne­turė­da­mas.

Se­nolė įsi­ti­ki­nu­si, kad gebė­ji­mas siū­ti jai – Die­vo su­teik­ta do­va­na.

Pri­si­me­na, kad  jau būda­ma sep­ty­ne­rių, pri­žiūrė­da­ma vai­kus, kai ma­mos bu­vo iš­siųs­ta tar­nau­ti, jiems, dvi­me­čiams ir tri­me­čiams, su­kne­lių, kitų rūbų pri­si­ūda­vo.

O vis­kas pra­si­dėjo, kai sykį, nu­tai­kiu­si pro­gą, jog šei­mi­nin­kai tur­gun iš­va­žia­vo, ant tro­bos vir­šaus su­si­ra­do senų marš­ki­nių ir šie sep­tyn­metės Bar­bo­rytės ran­ko­se kaip­mat vir­to su­knelė­mis vos už ją ma­žes­niems vai­ku­čiams.

Iš tur­gaus grįžę šei­mi­nin­kai tik akis išplėtė – vai­kas vai­kams siu­va! Todėl kitą­kart med­žia­gos nau­jiems siu­vi­niams sam­di­nei jau pa­tys nu­pir­ko.

Pas­tebė­ju­si, kad Bar­bo­ra tu­ri įgimtą ta­lentą, jos vy­riau­sio­ji se­suo Kot­ry­na, anot se­nolės, jai lyg už auklę bu­vu­si, nu­tarė ją leis­ti siu­vi­mo ama­to mo­ky­tis.

„Per visą metą dirb­si, tik su­knelę už­si­dirb­si“, – apie se­sers tar­nystę sa­ky­da­vo vy­res­nio­ji. Jos dėka Bar­bo­ra ne­li­ko sa­va­moks­le siuvė­ja.

Sun­ki gy­ve­ni­mo pra­džia

B. Drąsu­ta­vi­čienė jau­nystė­je

Bar­bo­ra sa­vo šei­mo­je bu­vo prie­špas­ku­ti­nis vai­kas. Užau­go ke­tu­rie­se, nors tėvams Alek­sui ir Kot­ry­nai Pu­kins­kiams gimė 7, tik sunkūs lai­kai bu­vo, ne vi­si iš­li­ko.

B. Drąsu­ta­vi­čienė Plungė­je pas anūkę Ne­riną gy­ve­na jau tre­jus me­tus. La­biau galėtų pla­te­liš­ke va­din­tis, mat čia pra­leis­ta 20 metų. O se­nolės gim­tinė – Skuo­do ra­jo­no Lau­mai­čių kai­mas.

Nors did­žiąją gy­ve­ni­mo dalį gy­ve­no Bars­ty­čiuo­se, kur tėvas, par­ėjęs iš ka­ro, vie­toj turėtų 18 hek­tarų žemės įsi­gi­jo vi­sus 60. Ta­čiau dos­ni bu­vo tik gy­ve­ni­mo pra­džia.

Žemės do­ku­men­tai bu­vo su­tvar­ky­ti ne­tei­sin­gai ir di­de­liais po­nais galėję būti Pu­kins­kiai ta­po ko­ne be­da­liais, iš savų namų turė­jo iš­sik­raus­ty­ti.

Tėvą Bar­bo­ra ma­žai pri­si­me­na – mirė gan jau­nas, 40-ies, mer­gai­tei ta­da te­bu­vo še­še­ri. Da­ly­va­vo Pir­ma­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re ir nors grįžo iš jo gy­vas, svei­ka­ta jau bu­vo pa­šli­ju­si.

Po vy­ro mir­ties, kai turė­jo iš­sik­raus­ty­ti iš savų namų, Bar­bo­ros ma­ma Kot­ry­na daug var­go, su pul­ke­liu vaikų glaus­da­ma­si tai pas vie­nus, tas pas ki­tus ge­rus žmo­nes, kai­my­nus.

Todėl ir Bar­bo­ra sep­ty­ne­rių duo­nai jau turė­jo už­si­dirb­ti pa­ti.

Ka­dan­gi va­sa­ro­mis tar­nau­da­vo, raid­žių ir skai­čių mo­kyk­lo­je mo­ky­tis galė­jo tik žie­mos me­tu. Pri­si­me­na, kaip bris­da­vo su klumpė­mis, kaip šliuksė­da­vo. Nors mums da­bar at­ro­do, kad klumpės bu­vo var­gin­gas ir ne­pa­to­gus apa­vas, mo­čiutė ki­tos nuo­monės.

Net sa­ko, kad ko­jos jo­se kais­da­vo, kad ir ne šil­čiau­siom ko­jinėm ap­mau­tos.

Už siu­vimą na­mie – 100 rub­lių bau­da

Iš­mo­ku­si ge­rai siū­ti, Bar­bo­ra mėgsta­mo dar­bo ne­pa­lei­do: reikė­jo kos­tiu­mo „šliū­bui“ – pas ją vy­rai ėjo, reikė­jo  puoš­nios su­knelės – mo­te­rys Bar­bo­ros ieš­ko­jo. Kos­tiumė­liai mo­ky­to­joms, įvairūs pal­tu­kai – pa­si­ūdin­da­vo ko tik pa­pra­šy­ta.

Juk jau ne ran­ko­mis, kaip vai­kystė­je, tą da­ry­da­vo – būda­ma 16-os, kad nu­si­pirktų siu­vamąją ma­šiną, išė­jo tar­nau­ti „už mergą“. Me­tus minkė, kepė duoną, ru­gius rin­ko, ve­ži­mus krovė,  ir siu­vamąją sa­vo pra­kai­tu už­si­dir­bo.

Kad ir koks svar­bus siu­vi­mas Bar­bo­rai gy­ve­ni­me bu­vo, dėl to­kio sa­vo ama­to ir bėdų turė­jo.

„Kai ru­sas par­ėjo, vi­si siu­vi­mai pa­si­baigė, – pri­si­me­na se­nolė. – Ne­lei­do sau siū­ti, liepė į bui­tinį ei­ti.“

Nėju­si. Juk ir gy­vu­lių turė­jo, juos reikė­jo žiūrėt. Piktų lie­žu­vių pa­skųsta, apie 1960-uo­sius, net 100 rub­lių baudą ga­vo, kai bu­vo nu­tver­ta be­siu­van­ti na­mie ir pa­duo­ta į teismą.

Bet bau­dos ne­mokė­jo. Kai prie­vaiz­dai vėl at­ėjo pa­tik­rin­ti siuvėją, ji jau anūkėlę Ne­riną žiūrė­jo, kad jau­ni tėvai į dar­bus galėtų ei­ti, tad vald­žia kaž­kaip ir at­ly­žu­si.

Du gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vai

Taip visą gy­ve­nimą vis ką nors pa­si­ūda­vo. Tik tas siu­vi­mas ilgą laiką bu­vo ly­di­mas baimės, vis pri­bėgom, vis pa­slap­čia.

Be jo, mo­te­ris turė­jo ir kitų darbų: yra tekę ne tik sam­di­ne būti, bet ir verpė­ja „Linų au­di­nių“ fab­ri­ke Plungė­je, o prie Bars­ty­čių mo­kyk­los bu­vu­sia­me bend­ra­bu­ty­je nak­ti­ne auk­le dir­bo. Kai siū­ti jau bu­vo leis­ta, dar­ba­vo­si vie­no­je siu­vyk­lo­je Pla­te­liuo­se.

Gy­ve­ni­mas Bar­borą blaškė po Že­mai­tiją – Bars­ty­čiai, Pla­te­liai, Plungė...

Gy­ven­da­ma Bars­ty­čiuo­se ji, 25-erių mo­te­ris, au­gi­nan­ti duk­relę, iš­tekė­jo už naš­lio Sta­nis­lo­vo Drąsu­ta­vi­čiaus ir ta­po ma­ma jo dvejų me­tukų sūnui Ro­ber­tui.

Se­nolė kaip šian­dien pri­si­me­na, kaip jai sap­nuo­se pa­si­ro­dy­da­vo Sta­nis­lo­vo žmo­na.
„Ta­da dar Plungė­je gy­ve­nau. Sap­nuo­ju, kad ji man pe­čius glos­to, aša­ros by­ra: „Že­ny­kis už ma­no vy­ro, aš ži­nau, tu ma­no vaiką mylė­si“, – pri­si­me­na šim­ta­metė.

Tuo­met jau­na mo­te­ris dar nė ne­ži­no­jo, kad Sta­nis­lo­vo žmo­na, ku­rią pa­ži­no­jo, jau mi­ru­si. Tą iš­gir­do iš pirš­liau­ti at­si­ųsto pa­žįsta­mo. Ir jam pa­žadą tekė­ti davė tik po tre­čio ap­si­lan­ky­mo.

Nep­ri­si­me­na, kad ves­tuvės būtų bu­vu­sios di­delės ir sto­ros. Bent jau tik­rai ne to­kios, ko­kios bu­vo jos pa­čios ma­mos Jad­vy­gos Lenk­šaitės. Ji bu­vo iš tur­tin­gos šei­mos, tad kai tekė­jo už vy­ro, kraitį 10 ark­lių kin­ki­nių vežė.  „Bars­ty­čių mies­te­lis su­si­rin­ko kaip ant Kal­va­ri­jos at­laidų veizė­ti, ka­da tą kraitį veš“, – pa­sa­ko­ja šim­ta­metė.

Šeimą su­kūrę Drąsu­ta­vi­čiai ap­si­gy­ve­no Bars­ty­čių cent­re. Su Sta­nis­lo­vu Bar­bo­ra iš­gy­ve­no 46-erius me­tus. Iki pat jo gy­ve­ni­mo ga­lo.

Turbūt ir pa­ti ne­būtų pa­tikė­ju­si, kad būda­ma 77-erių tekės dar kartą. Draugėn su­ėjo du naš­liai – ji ir to­je pat gatvė­je gy­venęs ūki­nin­kas Alek­sas. Su­tuok­ti­niai tuokė­si baž­ny­čio­je, met­ri­ka­ci­jon nėjo, tad ir pa­vardės Bar­bo­ra ne­be­keitė. Už­te­ko, kad du vis­ko gy­ve­ni­me matę žmonės pri­siekė prie­š Dievą.

Tik trum­pa ta ve­dy­binė laimė bu­vu­si. Bar­bo­ros vyrą Die­vas pa­si­šaukė po ket­ve­rių metų santuokos.

Tuo­met apie 70 metų Bars­ty­čiuo­se iš­gy­ve­nu­si mo­čiutė par­ėjo gy­ven­ti pas dukrą Vandą į Pla­te­lius. Bet ši am­ži­nybėn išė­jo anks­čiau už mamą. Tad prie­š ke­le­rius me­tus glo­bo­ti Bar­borą ap­si­ėmė Van­dos duk­ra Ne­ri­na – anūkė, ku­rią ji ir pa­ti mažą žiūrė­jo.

Bar­bo­ra su vy­ru Sta­nis­lo­vu (sėdi) ir liu­di­nin­kais ves­tu­vių dieną

Padė­jo stip­rus tikė­ji­mas

Bar­bo­ra visą gy­ve­nimą kliovė­si Die­vu. Jo pa­gal­bos mels­da­vo, Mi­šių neap­leis­da­vo. Tik da­bar, kai jau ne­be­ga­li daž­nai baž­ny­čio­je lan­ky­tis dėl svei­ka­tos, jas per Ma­ri­jos ra­diją klau­so.

O meld­žia­si rytą, va­karą ir dar per­piet. Ir kai tarėmės dėl su­si­ti­ki­mo,  ją pri­žiū­rin­ti vai­kaitė Ne­ri­na iš­kart pa­brėžė, jog tu­rim at­va­žiuo­ti iki dvy­lik­tos, kad mo­čiutė spėtų pa­si­kalbė­ti iki Mi­šių.

„Visą am­žių tikė­jau, ir man leng­vas dar­bas bu­vo. Vi­sad bu­vau links­ma, svei­ka, nė gal­velės ne­skaudė­jo. Iki šiol Die­vas ma­ne lai­ko ir ve­da už ran­kos“,– sa­ko

Tik juo­kia­si, kad atei­na me­tas jai mal­dos laiką trum­pin­ti.

„Jau ma­žin­siu. Vieną sykį už­mi­gau ro­žan­čių be­kalbė­da­ma.“

Pa­sak se­nolės, tokį ilgą gy­ve­nimą jai lėmė Die­vas. Ži­no­ma, ir be anūkės glo­bos ne­būtų 100-ojo gim­ta­die­nio su­lau­ku­si: „Gerą anūkę tu­riu, man sriu­bas kiek­vieną dieną at­ski­rai ver­da, tuš­čią lėkštę jai įne­šu.“

Ju­bi­lie­jus – ar­ti­miau­siųjų ap­sup­ty

Šim­ta­metė plun­giškė šian­dien tu­ri dvi anū­kes – švie­saus at­mi­ni­mo duk­ters Van­dos duk­ras Lo­retą ir Ne­riną, bei tris proanū­kius – Tomą bei Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­čias Medėją ir Indrę.

Se­nolė ne­slėpė džiaugs­mo, kad minė­da­ma ju­bi­liejų pa­ga­liau vėl pa­ma­tys už At­lan­to, Ame­ri­ko­je, gy­ve­nan­čią vai­kaitę.

B. Drąsu­ta­vi­čienė su duk­ra Van­da, anūkė­mis Lo­re­ta ir Ne­ri­na bei proanū­ke Medė­ja