Šimtametei geriausias gyvenimo laikas – dabar

Šviesaus proto, geros atminties, tik klausa susilpnėjusi, todėl bendraujant su būsima jubiliate talkino jos bendravardė duktė Janina. Paklausta, koks jausmas sulaukti 100 metų, senolė nusijuokė ir atsakė: normaliai. Sakė laukianti svečių, norinti „baliaus“: kodėl gi ne – dar ir „čierką“ už visų sveikatą išgertų. Jos širdžiai būtų labai džiugu, jei susirinktų visi artimieji – dviejų dukterų šeimos, 4 anūkai, 6 proanūkiai ir 1 proproanūkis, kurie ir šiaip jau vasaromis mėgsta susirinkti į Šventąją.

J. Stirblienė kilusi iš Gintališkės kaimo prie Platelių. „Gimiau „biednoj“ šeimoj – augome 5 vaikai, anksti, būdama dešimties, netekau tėvo. Tad visą vaikystę ir jaunystę teko tarnauti pas svetimus. Jau nuo 7-erių „kavojau vakus“ (dirbo aukle – aut. past.) pas Serapinus. Reikėjo ne vien sužiūrėti dvynukus, bet ir bulves nuskusti, kitus ruošos darbus atlikti. Pati dar „mažylelė“ buvau, ir į „subinę“ įspirdavau tiems vaikams“, – ankstyvą vaikystę prisimindama, atviravo senolė.

Vos pradėjusi lankyti Gintališkės pradžios mokyklą, nė antro skyriaus nebaigė: netekus tėvo, šeimai nebuvo ko valgyti, ir mergaitei teko tarnaitės dalia. Tačiau, patikino duktė Janina, mama moka ir pasirašyti, ir perskaito, kas užrašyta didžiosiomis raidėmis.

Vėliau tarnavo pas kitus ūkininkus, o uždirbtus pinigus atiduodavo motinai: ši, jau našlė, turėjo žemės, reikėjo arklio. Tad už Janinos uždirbtus pinigus pirkdavo ir grūdų, ir gyvulį. Moteris labai šiltu žodžiu mini ūkininkus Budrius iš Tuzų kaimo: šie ją, paauglę, mylėję – ir dviratį, ir paltą, batus buvo nupirkę.

Vėliau likimas Janinai vėl tvojo smūgį: 10 metų draugavusi su Antanu Dvarionu nuo jo pagimdė dukterį Valę. Šiai tebuvo vos 3 mėnesiai, kai jos mylimąjį nušovė Platelių miškuose.

Po 5-erių metų moteris ištekėjo už Prano Stirblio, Janinos tėvo, kuris buvo 15 metų vyresnis už ją. Užtat turėjo motociklą, todėl kaimo apylinkėse jį visi vadindavę „baltuoju bubeliu“. „Kodėl, nežinau“, – atsakė 100-metė, jau kone pusę savo amžiaus našlaujanti.

Duktė Janina prisiminė, kaip 1965-aisiais jų šeima atsikraustė į Šventąją. „Dėdė, tėvo brolis Jonas Stirblys, atviliojo. Jis jau buvo čia įsikūręs, sakė: kaip čia „bagotai“ žmonės gyvena, yra pilna žuvies. Tėvas įsidarbino lentpjūvėje, vėliau tą pastatą išsipirko, rekonstravo. Tame namelyje švyturio pašonėje, prie pat pušyno, visą laiką ir gyvenome, kol šalia su vyru pasistatėme sau naują namą. Čia dabar glaudžiasi ir mama“, – pasakojo J. Petrošienė.

Jos motina iš pradžių dirbo Šventosios kultūros namuose valytoja, kūrike, o vėliau rūpinosi „Šiaulių statybos tresto“ poilsio nameliais, buvo jų komendantė. „Žinot, komendantas turėjo pasirūpinti viskuo. Tad vasaromis visa šeima kibdavome talkinti mamai“, – kalbėjo J. Petrošienė, buvusi ilgametė bendrovės „Lietuvos draudimas“ darbuotoja.

Ji džiaugėsi, kad mama sulaukė tokio garbingo jubiliejaus: „Kai tebeturiu mamą, atrodo, ir pati dar esu jauna, – atviravo 63-jų Janina. – Dabar mėgstamiausias mamos užsiėmimas yra poteriai ir malda, perdien ji dukart – rytą ir vakarą – sukalba rožančių už visus gyvus ir mirusius artimuosius.“