Šiandien Monika - Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro smuikininkė, Šilutės meno mokyklos pedagogė, dviejų vaikų mama. Ji pripažįsta, kad gyvena gyvenimą, apie kurį kadaise tik tyliai svajojo, ir viską, kas jai duota, priima kaip palaiminimą.
Kelio pradžia: disciplina ir pirmosios pamokos
Monikos muzikinis kelias prasidėjo Plungėje, Mykolo Oginskio meno mokykloje. Nors vaikystėje ji labiau svajojo apie fortepijoną, stojamųjų metu buvo pasiūlyta rinktis smuiką. Šis pasirinkimas tapo lemtingu.
Didelę įtaką padarė pirmoji smuiko mokytoja Arnualda Armalienė - reikli, disciplinuota pedagogė, anksti pastebėjusi mergaitės gabumus. Pamokos nebuvo lengvos, tačiau būtent tada formavosi atsakomybė ir suvokimas, kad muzika reikalauja nuoseklaus darbo.
„Talentą galima turėti, bet be kasdienio darbo jis labai greitai nutilsta“, - juokiasi Monika.
Ne mažiau svarbus buvo ir šeimos palaikymas. Mama neleido pasiduoti nuovargiui ar trumpalaikiam nenorui. Ši laikysena tapo gyvenimo pamatu, kuris lydėjo ir vėlesniuose, daug sudėtingesniuose etapuose.
„Dar vaikystėje supratau, kad smuikas bus daugiau nei hobis - vasaromis Palangoje grodavau iš klausos, užsidirbdavau pirmuosius pinigus. Su vyresniu broliu traukiniu vykdavome į Palangą: jis mane su smuiku vežiodavo dviračiu ir saugodavo. Net pati susitaupiau pirmajam smuikui“, - prisimena Monika.
Klaipėda - lūžis ir apsisprendimas
Įstojusi į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją, Monika pirmą kartą susidūrė su itin stipria konkurencija. Čia ji pamatė vyresnius mokinius, kurių grojimas tapo siekiamybe. Tai paskatino dirbti dar daugiau - smuikas tapo kasdieniu palydovu nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro.
Būtent Klaipėdoje galutinai subrendo sprendimas sieti gyvenimą su muzika. „Kai pamatai, kaip groja kiti, supranti, kad nori būti jų lygyje. Tada nebelieka abejonių“, - prisimena ji.
Svarbiu postūmiu tapo vokiečių „Lions“ klubo parama. Ji suteikė galimybę įsigyti profesionalų instrumentą, lankyti meistriškumo kursus, gauti privačias pamokas Vilniuje. Tačiau dar svarbesnė buvo užsimezgusi draugystė, išlikusi iki šiol.
Studijos ir tarptautinė patirtis
Tolimesnis kelias vedė į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur Monika mokėsi pas profesorę Rusnę Mataitytę. Čia didžiausias dėmesys buvo skiriamas garso estetikai, klausymui ir atsakomybei prieš klausytoją.
„Kiekvieną kartą išeidama į sceną jaučiu atsakomybę ne tik prieš muziką, bet ir prieš žmogų, kuris atėjo jos klausytis“, - sako smuikininkė.
Stažuotė Milano konservatorijoje tapo trumpu, bet reikšmingu etapu, leidusiu pažvelgti į muziką iš kitos perspektyvos. Tačiau didžiausią brandą atnešė studijos Bostono universitete Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Ten Monika mokėsi pas žinomą lietuvių išeivijos pedagogę Daną Mazurkevič. Intensyvus darbas, nuolatiniai pasirodymai prieš klasę, savarankiškas repertuaro ruošimas ugdė tvirtą charakterį. Bostone ji laimėjo Bacho konkursą, varžydamasi su stipriais tarptautiniais studentais.
Amerika tapo ir asmeninių išbandymų vieta - darbas universiteto kavinėje, savarankiškas pragyvenimas, sveikatos problemos. Tačiau būtent ten stipriai įsitvirtino jos tikėjimas. „Tikėjimas man suteikia ramybę - žinau, kad nesu viena nei scenoje, nei gyvenime“, - atvirauja Monika.
Sugrįžimas ir darbas teatre
Sugrįžusi į Lietuvą Monika baigė magistro studijas Klaipėdos menų fakultete pas Liną Mariją Songailę. Nuo 2015 metų Monika Venckienė groja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre. Darbas teatre jai - ne rutina, o nuolatinis kūrybinis procesas. „Teatras man - vieta, kur muzika gyvena čia ir dabar, kur nėra rutinos, tik nuolatinis augimas“, - sako ji.
Dar vaikystėje supratau, kad smuikas bus daugiau nei hobis - vasaromis Palangoje grodavau iš klausos, užsidirbdavau pirmuosius pinigus. Net pati susitaupiau pirmajam smuikui.
„Man didžiulis džiaugsmas ir malonumas būti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dalimi. Kaskart, kai einu (ar važiuoju palei Danės upę dviračiu) į darbą, esu labai laiminga. Čia sutinku nuostabius žmones, kurie yra savo srities profesionalai. Iš jų daug mokausi, daug patiriu. Skirtingi spektakliai, besikeičiančios programos, dirigentai mane įkvepia. Gyvenu savo svajonių gyvenimą, turiu puikų kultūrinį gyvenimą, darau tai, ką geriausiai galiu daryti. Tai tiesiog nuostabu“, - dalijasi Monika.
„O teatro vyriausiąjį dirigentą Tomą Ambrozaitį vertiname ir gerbiame kaip išskirtinį profesionalą, kuriam muzika nėra tik darbas - tai atsakomybė ir pašaukimas. Jo atsidavimas, preciziškas pasirengimas ir aukšti meniniai reikalavimai formuoja ne tik kolektyvo skambesį, bet ir bendrą darbo kultūrą. Dirigento disciplina, pagarba muzikantui ir aiški meninė vizija įkvepia siekti geriausio rezultato bei nuolat augti kaip atlikėjams ir kaip asmenybėms“.
Tarp R. Venckienės ryškiausių patirčių - naujojo teatro atidarymo gala koncertas, operų ir miuziklų premjeros, koncertai, pvz. R. Wagnerio operos „Lohengrinas“ koncertinis atlikimas su maestro Gintaru Rinkevičiumi, gastrolės Estijoje su spektakliais „Pulko duktė“, „Lokys“ ir gala koncertas, diriguojant Martynui Staškui. „Kelionės visuomet praturtina žmogų, o kai jos yra profesinės - tuo labiau. Visuomet norėdavau bendrauti sutikto žmogaus gimtąja kalba, tad išmokau anglų, vokiečių, italų, prancūzų ir rusų kalbų.
Vaikams visada sakau: jeigu nori, kad smuikas taptų draugu, turi su juo kalbėtis kasdien.
Teko koncertuoti daugelyje Europos šalių su tarptautiniais, pasaulio jaunimo orkestrais. Tai praplečia akiratį, pamatai naujų vietų, sutinki įdomių žmonių“, - sako ji.
Tarp juokingiausių istorijų iš M. Venckienės karjeros: „vykstame į gastroles, o vienas kolega prisimena pamiršęs instrumentą, bet pas mus nėra neišsprendžiamų užduočių...“
Muzika ir šventės - artimas ryšys su klausytoju
Šalia darbo teatre Monika aktyviai muzikuoja ir privačiose šventėse. Vestuvės, krikštynos, jubiliejai, renginiai bažnyčiose ar po atviru dangumi - smuiko garsas čia tampa ypatingu emociniu akcentu.
„Šventėse smuikas skamba kitaip - matai žmonių akis, jų jaudulį ir supranti, kad muzika tampa jų prisiminimų dalimi“, - pasakoja ji.
Platus repertuaras leidžia prisitaikyti prie skirtingų progų, o gyvas smuiko skambesys, anot atlikėjos, sukuria itin artimą ryšį su klausytoju.
Pedagogika ir darbas su jaunąja karta
Pastaraisiais metais Monika vis daugiau dėmesio skiria pedagoginiam darbui. Ji moko vaikus Šilutės meno mokykloje. Šį etapą ji vadina misija, o ne pareiga.
Tikėjimas man suteikia ramybę - žinau, kad nesu viena nei scenoje, nei gyvenime.
„Vaikams visada sakau: jeigu nori, kad smuikas taptų draugu, turi su juo kalbėtis kasdien“, - šypsosi pedagogė.
Didžiausias atlygis - matyti vaikų progresą ir jų norą būti scenoje. „Esu laiminga, kai matau vaiką, kuris pats nori lipti į sceną“, - sako ji.
Šeima ir vidinė pusiausvyra
Svarbi Monikos gyvenimo dalis - šeima. Su vyru Ernestu ją sujungė bendras tikėjimas ir vertybės. Šiandien jie augina du vaikus ir stengiasi kurti aplinką, paremtą meile, pagarba ir vidine ramybe. „Šeima yra vieta, kur galiu būti ne smuikininkė, o tiesiog Monika“, - sako ji.
Paklausta, kaip pavyksta suderinti motinystę, darbą ir kūrybą, Monika atsako paprastai: „Kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji.“
Muzika kaip gyvenimo prasmė
Monikai muzika yra kur kas daugiau nei profesija. Tai dvasinė patirtis, būdas išgyventi ir perduoti gilesnius jausmus. „Gyvenu taip, kaip kadaise tyliai svajojau - ir už tai kasdien dėkoju“, - sako smuikininkė.
Jos istorija - tai nuoseklaus darbo ir meilės muzikai pavyzdys, rodantis, kad gyvenimas gali skambėti darniai, kai eini savu keliu ir niekada nepasiduodi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą