Ar verta dėti graikinių riešutų kevalus į gėlių vazoną: nauda ar didelė žala augalams?

Visose graikinio riešuto dalyse – kevaluose, lapuose ir šaknyse – yra natūralaus herbicido juglono. Tai toksinė medžiaga, kuri gamtoje slopina kitų augalų augimą, taip pašalindama konkurentus. Uždarame vazone net ir nedidelės juglono dozės, išplaunamos laistant, gali slopinti jūsų augalą, stabdyti jo vystymąsi ir sukelti lapų geltonavimą. 

Ypač jautrios šiai medžiagai yra žolinės ir dekoratyvinės rūšys. Be to, kevaluose esantys taninai rūgština dirvą ir gali trukdyti įsisavinti maistines medžiagas.

Puvinio ir kenkėjų pavojus

Graikinių riešutų kevalai nėra tokie kaip bananų žievės – jie pūva daugybę metų, todėl tikėtis greito tręšiamojo poveikio neverta. Priešingai, drėgnoje terpėje įgaubti kevalai tampa puikia terpe pelėsiui ir patogeniniams grybams daugintis, ypač jei jie nebuvo papildomai kaitinti orkaitėje.

Jei ant kevalų liko bent šiek tiek branduolio likučių, tai neabejotinai pritrauks nepageidaujamus svečius.

Nors kevalai gali šiek tiek mažinti dirvos rūgštingumą, daugumai populiarių kambarinių augalų, tokių kaip fikusas, dracena, vėzdūnė, anturis ar įvairios palmės, reikalinga silpnai rūgšti arba neutrali terpė. Per daug sumažinus rūgštingumą, blokuojamas geležies, mangano ir fosforo pasisavinimas, o tai sukelia chlorozę – ligą, kai lapai pagelsta, o gyslos lieka žalios.

Ką rinktis vietoj kevalų?

Jei ieškote patikimo drenažo, specialistai rekomenduoja rinktis laiko patikrintas priemones:

Keramzitas: lengvas, porėtas ir chemiškai inertiškas.

Perlitas: puikiai purena dirvą.

Molių šukės ar švarus skalūnas: užtikrina gerą vandens nutekėjimą.

Šios medžiagos, kitaip nei riešutų kevalai, nesuyra ir nesukelia cheminio disbalanso, todėl jūsų augalų šaknys bus saugios nuo puvimo.