Kodėl raudonuoja braškių lapai ir kaip su tuo kovoti?

Natūralūs pokyčiai rudenį

Braškės, kaip ir daugelis augalų, patiria sezoninius pokyčius. Artėjant rudeniui, jų lapai gali įgauti rausvą atspalvį, o tai dažnai išgąsdina pradedančius sodininkus. 

Iš tiesų tai yra normalus procesas. Sodo braškių lapai gyvena apie 1,5–3 mėnesius, po to pradeda mirti.

Šiuo laikotarpiu augalas sumažina chlorofilo, pigmento, atsakingo už žalią spalvą, gamybą, o lapuose kaupiasi antocianai. Šios medžiagos apsaugo audinius nuo šalčio ir ultravioletinių spindulių, suteikdamos jiems raudonus atspalvius.

Toks paraudimas paprastai prasideda nuo apatinių, senesnių lapų, esančių krūmo kraštuose, o jauni lapai centre lieka žali. Jei tai įvyksta vasaros pabaigoje ar rudenį, nerimauti nėra priežasčių – braškės ruošiasi žiemos ramybei. Tačiau jei lapai raudonuoja sezono viduryje, verta susirūpinti ir ieškoti priežasties.

Netinkamas dirvožemio rūgštingumas

Viena iš dažniausių lapų raudonėjimo vidurvasarį priežasčių yra netinkamas dirvožemio rūgštingumas. Braškės mėgsta šiek tiek rūgštų dirvožemį, kurio pH yra 5,5–6,5. Jei dirvožemis yra per rūgštus arba, atvirkščiai, šarminis, augalo šaknys nustoja veiksmingai įsisavinti maistines medžiagas. Tai sutrikdo medžiagų apykaitos procesus, dėl to lapai praranda žalią spalvą ir įgyja rausvą atspalvį.

Norint suprasti, kur yra problema, reikia išmatuoti dirvožemio rūgštingumą. Tam tinka pH matuokliai arba indikatorinės juostelės, kurios parodys tikslius rodmenis. Jei specialių priemonių neturite, galite atkreipti dėmesį į piktžoles: šaknys, samanos ar trūkažolės dažnai auga rūgščiame dirvožemyje, o dilgėlinės ir pelynas mėgsta šarminį. Po diagnostikos rūgštingumas koreguojamas.

Norint sumažinti per didelę rūgštingumą, įterpiama medžio pelenų arba dolomito miltų, tolygiai paskirstant juos po lysvėmis. Šarminę dirvą parūgštinama viršutiniu durpiu arba silpnu citrinos rūgšties tirpalu. Laipsniškas pH reguliavimas sukuria palankias sąlygas braškių augimui, grąžina lapams sveiką žalią spalvą.

Maistinių medžiagų trūkumas

Lapų paraudimas dažnai susijęs su pagrindinių elementų, ypač azoto, trūkumu. Šis elementas yra atsakingas už chlorofilo sintezę, o jo trūkumas lemia tai, kad lapai iš pradžių išblunka, o vėliau įgyja rausvą arba gelsvą atspalvį. Paprastai pokyčiai prasideda nuo apatinių lapų, bet be įsikišimo gali paveikti visą krūmą.

Azoto trūkumas silpnina fotosintezę, dėl to augalai blogiau vystosi, o derlius tampa menkas.

Norint išspręsti šią problemą, pirmoje sezono pusėje reikia į dirvą įmaišyti azoto turinčių trąšų. Anksti pavasarį, kol temperatūra neviršija +15 °C, veiksmingas yra amonio nitrato tirpalas. Šiltu oru geriau naudoti karbamidą. 

Ekologiškų trąšų mėgėjai gali pasigaminti dilgėlių arba paukščių išmatų užpilą, praskiestą vandeniu. Jei dirvožemis yra neturtingas ne tik azotu, bet ir kitais elementais, verta naudoti kompleksines trąšas uoginiams augalams, griežtai laikantis instrukcijų, kad išvengtumėte permaitinimo.

Fosforo trūkumas taip pat gali sukelti rausvą atspalvį, ypač senų lapų kraštuose. Fosforas svarbus šaknų sveikatai, o jo trūkumas silpnina augalą ir mažina uogų kokybę. Priežastis dažnai slypi padidėjusiame dirvožemio rūgštingume, kuris blokuoja šio elemento įsisavinimą. Norint greito efekto, dirvožemį pabarstykite medžio pelenais, o sezono pabaigoje įmaišykite superfosfato, kad paruošti krūmus kitam metui.

Grybelinės infekcijos

Lapų paraudimas kartais signalizuoja apie grybelines ligas, tokias kaip rudos arba baltos dėmės. Šios ligos klesti esant dideliai drėgmei, tankiems sodinimams ir prastai vėdinamoms lysvėms.

Ruda dėmėtligė pasireiškia antroje vasaros pusėje. Ant lapų, dažniau senų, atsiranda raudonai rudos dėmės, kurios palaipsniui susilieja, padengia tamsios grybo sporos ir sukelia lapų nudžiūvimą. 

Tai silpnina krūmus prieš žiemą. Balta dėmėtligė, arba septoriozė, pastebima anksčiau – vasaros pradžioje. Ant lapų susidaro smulkios raudonai rudos dėmės su balstančiu centru, kuris laikui bėgant suyra, palikdamas skyles. 

Pažeisti žiedynai ir lapkočiai padengiami rudomis dėmėmis, kurios platina infekciją.

Vaisių brandinimo metu cheminis apdorojimas yra nepageidautinas, tačiau pažeistus lapus reikia pašalinti ir sudeginti, kad sustabdytų grybelio plitimą. 

Po derliaus nuėmimo krūmus purkškite bordo mišiniu arba fungicidais. Profilaktika apima pavasarį valyti augalų liekanas, laikytis atstumo tarp krūmų ir rinktis saulėtas, gerai vėdinamas vietas. Atsparios veislės, tokios kaip „Korona“ arba „Malwina“, ir prieš sodinimą apdoroti daigelius silpnu mangano tirpalu sumažina užsikrėtimo riziką.

Oro sąlygų įtaka

Oro sąlygų kaprizai – dar viena lapų paraudimo priežastis. Staigus atšalimas, ilgos liūtys ar sausra sukelia braškėms stresą, kuris atsispindi jų išvaizdoje. Šaltu oru šaknys blogiau įsisavina fosforą, o tai pasireiškia raudonai violetiniais lapų atspalviais. Sausra arba per didelis drėgnumas taip pat sutrikdo augalų mitybą, silpnina juos.

Atšalus orui, lysves uždengiame agrofibru, kuris apsaugo krūmus nuo žemų temperatūrų. Karštyje svarbu reguliariai laistyti – apie 10–15 litrų vandens kvadratiniam metrui kas 3–4 dienas. Jei lietūs užsitęsia, dirvą tarp eilių purenama, kad pagerėtų deguonies prieiga prie šaknų. Nešakinis tręšimas fosforo turinčiais preparatais, pavyzdžiui, kalio monofosfatu, padeda augalams įveikti laikinas maistinių medžiagų trūkumas nepalankiomis sąlygomis.

Augalų stiprinimas

Norint palaikyti braškes, ypač jei lapai pradėjo raudonuoti, naudinga naudoti gintaro rūgštį. Tirpalas (2 tabletės 10 litrų vandens) purškimui stiprina imunitetą, pagreitina maistinių medžiagų įsisavinimą ir stimuliuoja augimą. Toks apdorojimas tinka bet kokios raudonavimo priežasties atveju ir padeda krūmams greičiau atsigauti.

Šaltinis: ixbt.com