Svaiginantis aromatas
Lotyniškai Matthiola ši gėlė pavadinta XVI a. italų botaniko ir gydytojo Piero Andrea Mattioli garbei. Augalas priklauso didžiulei bastutinių (kryžmažiedžių) šeimai, gentyje – apie 50 rūšių. Leukonijos natūraliai auga Viduržemio jūros regione, Mažosios Azijos ir Afrikos rajonuose.
Leukenijos – vienmečiai ar daugiamečiai žoliniai augalai, rečiau puskrūmiai. Stiebai statūs, 20–80 cm aukščio, šakoti, pliki ar su pūkeliais. Lapai ištisiniai, pailgai lancetiški, lygiakraščiai ar dantyti. Žiedai rausvi, alyviškai violetiniai, balti ar gelsvi, kekės ar varpos formos žiedynuose, dažniausiai tuščiaviduriai.
Ne visos leukonijų rūšys persikėlė į gėlynus. Mėgstama ir dažniausiai auginama – išeivė iš Graikijos ir Turkijos – dviragė leukonija (M. bicornis), pas mus labiau žinoma vakarinės ar kvapiosios leukonijos vardu. Tai vos 40–50 cm ūgio gėlė su plonais, stačiais ar išdrikusiais, nelabai tvirtais stiebais, smulkiais, siaurais, linijiškais lapais. Žiedai nedideli, alyviškai žalsvai rausvi, neišvaizdūs; skleidžiasi tik vakare.
Gėlė auginama dėl labai stipraus saldžiai aitraus, svaiginančio aromato, kuris ramią naktį juntamas toli aplinkui. Dieną augalas visai nepastebimas: žiedai užsiskleidžia, o aromatas pranyksta. Gegužę pasėjus tiesiai į dirvą, pražysta vasaros viduryje ir žydi iki pat rugsėjo. Sėkladėžė – ilga, plona, apvali ankštis su dviem rageliais gale.
Pilkosios leukonijos (M. incana) aromatas dar saldesnis, švelnus, be aitraus, akis graužiančio raguotosios prieskonio. Šios gėlės stiebai statūs, kartais šakoti, 20–80 cm aukščio. Lapai pailgai lancetiški ar tiesūs bei siauri, kartais atvirščiai kiaušiniški, pliki ar pūkuoti, šviesiai ar tamsiai žali arba pilkšvi.
Yra keletas skirtingų pilkosios leukonijos atmainų: rudeninė (var. autumnalis), žiemojanti (var. hibema) bei vasarinė (var. annua). Pastaroji ir nusipelnė visuotinės gėlininkų meilės. Pilkosios leukonijos žiedai taisyklingi, tuščiaviduriai ar pilnaviduriai, įvairiausių atspalvių, po 10–60 įvairaus tankumo, ilgio bei formos kekėse. Paprastieji žiedai sudaryti iš 4 žiedlapių ir žydi 4–5 dienas; pilnaviduriai – iki 70 žiedlapių, o žydėjimas tęsiasi iki 3 savaičių.
Dviejų tipų žiedai
Tuščiaviduriais žiedais žydintys individai mažai dekoratyvūs, o pilnaviduriai, nors ir labai gražūs, visiškai nemezga sėklų, todėl neverta skubėti išrauti neįtikusių augalų. Paprastai net iš pačių geriausių pilkosios leukonijos sėklų išaugintų daigų ženkli dalis būna tuščiaviduriai (brangesnių, modernesnių veislių pilnaviduriškumo procentas didesnis).
Laimei, keletas gudrybių leidžia iš anksto nuspėti, kokie bus augalai. Daugiausia „pilnavidurių“ sėklų išaugina patys silpniausi, labiausiai suvargę augalai su trumpomis, apvaliomis, prie stiebų prisiglaudusiomis ankštelėmis. Iš plokščiose, ilgose, raguotose ankštarėlėse išaugusių sėklų nauji augalai bus tuščiaviduriai. Daugiau pilnavidurių daigų sulauksime iš karštą bei sausą vasarą surinktų sėklų.
Pertręšti augalai mėgsta veisti tuščiavidurius palikuonis. Sėjinukų atranką galima atlikti ir pavasarį. Sudaiginę sėklas staiga kelioms dienoms sumažinkite kambario temperatūrą iki 6–8 °C – netrukus pastebėsite daigelių skirtumus. Vienų pirmieji du netikri lapeliai bus kiek išblyškę, o likusiųjų – ryškiai žali. Galite būti tikri: pastarieji pražys tuščiaviduriais žiedais. Jei norite, galite iškart juos išrauti.
„Nelengvas“ augalas
Norint, kad pilkoji leukonija skleistųsi ne rudeniop, o gerokai anksčiau, jos sėklas būtina jau kovą–balandį pasėti į dėžutes ir iki sudygs (6–10 dienų) laikyti 20 °C temperatūroje. Vėliau temperatūra sumažinama iki 8–12 °C, nes šiltesnėje patalpoje daigeliai gali ištįsti. Ūgtelėjusius (2–4 tikrųjų lapelių fazėje) reikia išpikuoti į dėžutes, o dar po kurio laiko persodinti į pavienius vazonėlius.
Jei sėjinukus palaikysite šaltame inspekte ir užgrūdinsite, jiems bus nebaisios ir –5 °C šalnos. Tačiau nusprendus auginti kambaryje ar šiltnamyje, į dirvą perkelti patartina tik tuomet, kai praeis šalnų pavojus. Sodindami nesutankinkite, nes augalai juk dar šakosis; rečiau pasodinti (20–30 cm atstumu vienas nuo kito) bus gražesni ir sveikesni.
Pilkosios leukonijos visą sezoną reguliariai tręšiamos žydinčioms gėlėms skirtomis, mažai azoto turinčiomis trąšomis. Azoto perteklius gėlėms gali būti pražūtingas: leukonijos ne tik ištįs ir suglebs, bet ir taps imlios įvairiausiems šaknų bei lapų puviniams. Ligų protrūkį skatina ir pernelyg gausus laistymas. Tačiau derėtų vengti ir kito kraštutinumo – niekuomet neleiskite išdžiūti augalo šaknims. Leukonijas puola ir kenkėjai: jas apgraužia sprakšiai, kopūstinuko vikšrai.
Pilkoji leukonija nėra „lengvas“ augalas, todėl paprasčiau vasaros pradžioje jų įsigyti jau paaugintų ir iškart pasodinti tiesiai į lysvę. Deja, nemaža dalis tokių gėlių pražys tuščiaviduriais, mažai dekoratyviais žiedais.
Skirtingai nei turguje, parduotuvėse neretai galima rasti jau žydinčių leukonijų. Deja, jos paprastai būna pasodintos į per mažus vazonėlius, o visas dirvožemio maisto medžiagas sunaudojusios šaknys jau apnykusios – šitoks augalas suteiks tik trumpalaikį džiaugsmą. Todėl, jei tik įmanoma, pabandykite leukonijų daigų užsiauginti patys.
Pilkoji leukonija tiks ne vien gėlynui: ją galima auginti terasoje ar balkone didesniuose gėliapuodžiuose ar loveliuose (konteineriuose). Aukštesnės veislės auginamos skynimui: pamerkti vazoje leukonijos žiedynai išlieka gražūs iki 10 dienų.
Nors pasaulyje priskaičiuojama daugiau nei 600 leukonijos veislių, Lietuvoje šio augalo sėklų asortimentas sėklų parduotuvių lentynose be galo skurdus. Todėl geriausias sprendimas – šių gėlyno aristokračių sėklų paieškokite internete, kur jų pasirinkimas stulbinantis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą