HBH komplekso savininkės Lauros Matulevičiūtės, kuri ir buvo šio originalaus statinio iniciatorė, bei A. Alonderio žiniomis, tai – pirmasis toks bitynas Lietuvoje, nors analogų pasaulyje esama.
Bitynas – mistika nuo vaikystės
„Laura Matulevičiūtė pasiūlė idėją, kuri mane žavėjo, ir mielai ėmiausi darbo: viską apgalvojau ligi smulkmenų, suprojektavau ir sukonstravau.
Tariausi ir su garsiuoju šalies bitininku Algirdu Amšiejumi, kuris žino kone viską apie Lietuvos bitynus ir bitininkus, jis sakė, kad kažkur Turkijoje stiklinį avilį matęs, tačiau Lietuvoje tokio nesą, – atviravo A. Alonderis, gerai pažįstąs bičių šeimų gyvenimą, nes pats bitininkauja – prižiūri 80 šeimų bityną Raguviškių kaime.
Jis – taip pat ir nagingas meistras, avilius sukonstravęs pagal visus reikalavimus, ir dar išpuošęs juos kalvystės dirbiniais.
Viršum avilių bityne kabo bitininkystės įrankiai: bitininko apranga, žiedadulkių rinktuvai, žąsies plunksnos aviliams valyti ir kiti.
„Daugybė vaikų žino, kad jų seneliai kaime laiko bites, bet jiems neleidžiama artintis prie avilių. Ne tik vaikai, bet ir suaugusieji išvis nepažįsta bičių gyvenimo, nes jis nematomas.
Aš pats prisimenu, kaip mano seneliui Klemensui Alonderiui iš Įpilties bitynas buvo šventa vieta, jis sakydavo: vaikai, nebėgiokit aplink avilius. Visur galėjome, o prie avilių – ne.
Man tas bičių gyvenimas nuo vaikystės buvo kažkokia mistika, senelis netgi priguldavo pokaičio prie avilių. Bitės – vienintelė gyva būtybė, apie kurią, kaip ir apie žmogų, sakoma, kad gimsta ir miršta.
Senovėje bičiuliais vadindavo tik tuos žmones, su kurias keisdavosi bičių šeimomis, dovanodavo jas.
Taigi bitininkystė – labai garbus, senas ir savotiškai sakralus amatas, pomėgis“, – kalbėjo prieš 8-erius metus vaikystės potraukį bitininkauti realizavęs A. Alonderis, o vėliau tuo uždegęs ir žmoną Virgiliją.
Panardina į bičių gyvenimą
Žibininkų bityne iš trijų avilių vienas – dydžiu pusantro karto pranokstąs medinį, tačiau labai neįprasta matyti visas 4 sienas sukonstruotas iš stiklo.
Kiti du aviliai – taip pat stikliniai, tačiau plokšti, šių storis – vos 7 cm, o aukštis – apie 1 m. Visuose trijuose aviliuose virte verda pašaliečiui nepažįstamas gyvenimas: bitės, atrodo, tik dūzgia, murdosi tarpusavyje, o iš tikrųjų jos dirba – lipdo korius.
„Bitės dabar siuva korius iš mažų plokštelių, iš korių maitina vaikus – perus. Bitės kūnelis turi „pleiskanėles“, kaip žmogus – prakaito liaukas, iš šių vaško liaukų jos ir siuva korį. Kad jūs matytumėt, kokios bitės yra išmanios architektės, korio raštus sukuria pačios ir nenustoja jais stebinti“, – rodydamas apaugintą korį, kalbėjo A. Alonderis.
Bitininkystė, jo žodžiais, tuo ir yra įdomi, kad kiekviena bičių šeima demonstruoja savo charakterį: „Susitvarkai vieną avilį, viską kruopščiai užsirašai, o kitą dieną – viskas aukštyn kojomis: jos per parą pasidaro tvarką – taip, kaip patogiau pačioms. Tuomet pasijauti toks mažas su savo žiniomis ir toks bejėgis prieš gamtą“, – bičių pasaulio paslaptis praskleidė bitininkas.
Tiems, kam pasiseks bityne sutikti jo įkūrėją Arvydą, garantuotai mažiausiai valandai panirs į magišką bičių pasaulį, nes įtaigus bitininko pasakojimas persipins su ir realiai matomais bičių šeimų gyvenimo vaizdais. Stikliniuose aviliuose, sakė jis, apgyvendinęs kiek mažesnes – po 40 tūkst. bičių – negu įprastai, šeimas, kuriose būna po 60 tūkst. bičių.
Kodėl bitė „ratuota“
„Bitė darbininkė gyvena vos 35 dienas: rinkdama žiedadulkes, ji aplanko 1 tūkst. žiedų ir per savo gyvenimą prineša nepilną arbatinį šaukštelį medaus, kurį sučiulpiame kasryt.
Žmonės čia gali pamatyti, kaip bitė, įkritusi į žiedą ir visa aplipusi žiedadulkėmis, „purvina“ grįžta į avilį: priekinėmis kojytėmis ji nustumia nektarą į užpakalinių kojyčių maišelius, todėl sakoma – ratuota bitutė.
Avilyje nukrapšto nektarą į korio skylutę, taip atsiranda duonelė, kuria maitinami naujagimiai, arba perai. O medus susidaro, kai avily susitinka 2 bitės: nešėja perduoda nektarą kitai, ši savo organizme perfermentuoja jį į medų, o darbininkė vėl skuba į darbą“, – medaus atsiradimo procesą paaiškino bitininkas.
Bičių navigacija – tobula, jos žino, kaip grįžti į savo avilį. Jei avilį į šoną patrauksi nors 1 metrą, bitė pasimes, o įskridus į kitą avilį, toji šeima šios nepriims – sukels šaršalą.
Bitės darbininkės yra vasarinės bitės. Žieminės bitės gyvena apie 7 mėn. – nuo rudens iki pavasario: šildo lizdą, maitinasi ir puoselėja motinėlę.
Kaip bitė gimsta ir miršta
Šitame bičių „katile“ Arvydas tarp tūkstančių bičių parodė ir svarbiausią jų – motinėlę, kuri specialiai, kad būtų lengviau atskirti, pažymėta raudona žyma.
„Motinėlė, skirtingai nuo paprastos darbininkės, gyvena 5-erius metus. Bičių pasaulyje motina žino, kiek avilyje turi būti tranų – rudenį išmeta visus tranus iš avilio, pavasarį vyriškoji giminė vėl atgimsta.
Motina turi savo kiaušinėlį ir sukauptą spermoteką. Kad nebūtų kraujomaišos, motina nuskrenda iki 10 km į tranų susitelkimo vietą, susiporuoja skrydyje aukštai ore: ji gali priimti iki 10-ties tranų sėklą, o pats tranas po ekstazės išsyk miršta“, – lyg kino juostos siužetą prieš akis prasuka A. Alonderis.
Motinėlė per parą padeda po 2 tūkst. kiaušinėlių: kiaušinėlis per 2 paras virsta į lervutę, o ši per 21 parą – į bitę. Kai išlenda iš korio akutės, kitos bitės laižo ją ir ruošia gyvenimui. Ir taip kasdien keičiasi kartos.
Bitė gimsta iš užakiuoto korio: pirmiausia išlenda du jos ūseliai. Kitos bitės naujagimę apstoja, šukuoja ją kojytėmis, kol glotnus kūnelis pasidengia pūkeliais.
„Jeigu tokią bitutę paimsi ant rankos, ji nežinos, ką daryti. Gali nešiotis ją kaip kūdikį, ši glaustosi tarsi prie motinos. Bet į kitą avilį jos negalėtum grąžinti, bitės ją užguitų, nes atpažįsta savo motinėlės feromonus“.
Avilių apačioje matosi negyvų bičių kūneliai. Jei bitė darbininkė nespėjo išskristi iš avilio numirti, krinta čia pat, tačiau kitos bitės ją per dieną dvi išneša laukan, – į slėpiningą bičių pasaulį leido pažvelgti avilių meistras.
Bitė miršta su nuoskauda, ji parskrenda paskutinįsyk prie avilio pavargusi, nutriušusiais sparneliais, perduoda nektarą kitoms bitėms. Šios ją išmyluoja ir išlydi išskristi numirti. Gyvybės ratas užsidaro, kaip ir žmogaus, prasideda kitas.
Kad žmonės brangintų gyvybę
A. Alonderis ir L. Matulevičiūtė tikino, kad stiklinius avilius sumanė, siekiant, kad žmonės labiau pažintų ir brangintų gyvąją gamtą: „Vos 10 proc. lankytojų nebijo ateiti prie avilių, kitiems bitės – tarsi siaubas, oi, įkąs.
Ar esate matę, kad bitė nusėstų ant arbūzo ar ant gendančio maisto? Niekuomet. Taip elgiasi širšės, kurios neturi nieko bendro su bitėmis, išskyrus išorinį panašumą. Bitė niekuomet be reikalo neįgels, nebent gindamasi prispausta. Bitėms terūpi tik gėlės ir kiti žiedai, o per tai – ir žmonės.“
Bitininkas priminė Alberto Einšteino žodžius: jeigu pasaulyje staiga išnyktų bitės, žmonijos neliktų po 4-erių metų, nes bitės yra produktyviausios apdulkintojos. Bitė atsirado Žemėje prieš 80 mln. metų, o prie Baltijos atskrido prieš 5 mln. metų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą