„Stovėk kampe“ arba kaip mokyklos disciplina ir mokytojo valdžia keitėsi per 30 metų

Fizinė disciplina ir galios demonstravimas

„Mūsų muzikos mokytojas, kuris turėjo pravardę Ožys, mokinius statydavo į kampą, o klasiokę, visos klasės akivaizdoje, yra persimetęs per kelį ir tipo davęs per užpakalį. Čia prieš kokius 27 metų Kaune“.

„Muzikos mokytojas klasioką ant pakabos buvo pakabinęs, kad netriukšmautų, o fizrukas buvo mėgėjas neklaužadas nusivedęs į kambarėlį šokdyne per užpakali pamokyti, bet metė tą užsiėmimą, kai jam vienas vaikinukas ranką sulaužė ir akį pamušė. Bet čia jau daugiau nei prieš 35 metus buvo“.

„1993-aisiais mūsų mokyklos ūkvedys… pagaudavo už pakarpos ir gerai spirdavo į užpakalį, jeigu lakstydavome“.

Praeityje, ypač 80–90–jų sandūroje, tokie metodai kartais buvo toleruojami kaip „tvarkos palaikymas“ ar „disciplinos priemonė“. Šiandien Lietuvoje bet koks fizinis smurtas prieš vaikus švietimo įstaigose yra griežtai draudžiamas. Mokytojas ar kitas personalo narys, kuris savo veiksmais padaro fizinę, psichologinę ar moralinę žalą mokiniui, gali sulaukti teisinės atsakomybės.

„Kuncės mokytojas labai mėgo mergaitėms po bėgimo patikrinti ar širdis ne per greitai plaka (grabaliodamas krūtinę)“.

„Už nemiegojimą berniukus sustatė ant lovų numautomis kelnaitėmis ir liepė stovėt viso miego metu“.

„Už tai kad berniukas pirmoje klasėje apsiverkė, išvadino jį mergaite ir liepė užsidėti sijoną ir su juo būti visą dieną. Buvo labai gaila to berniuko. Bijojome ką nors pasakyti. Tai buvo labai gėdinga ir žeminanti patirtis“.

Šiandieninis pedagoginis etikos kodeksas aiškiai pabrėžia, kad mokytojo santykiai su mokiniais turi būti profesionalūs, pagarba grįsti ir be jokių fizinių prisilietimų, kurie gali būti interpretuojami kaip seksualinio pobūdžio ar nepageidaujami. Etikos principai ir teisės aktai reikalauja, kad bet koks tokio pobūdžio elgesys būtų praneštas ir sprendžiamas, užtikrinant vaikų saugumą.

Absurdas, disciplina ir „tvarka“

„Darbų mokytojas pastebėjo, kad vienas klasiokas gumą kramto…, atpjovė kažkokio seno kaliošo gumos gabalą… ir liepė kramtyt“.

„Chemijos mokytojas daužydavo per mūsų suolus su metaline liniuote, kai mažiausiai to tikėdavomės. Visą pamoką sėdėdavome įtampoje“.

„Per pertraukas koridoriuje reikėdavo vaikščioti ratu… Prižiūrėti turėdavo ne tik mokytojai, bet ir vyresnių klasių budintys mokiniai. Pajutę valdžią esame liepę jaunesniems vaikams per visą pertrauką su trintukais trinti nuspardytą koridoriaus sieną. Dabar gailiuosi tokio savo elgesio“.

„Tikybos mokytoja… liepė visą pamoką visiems ant kelių klūpoti“.

Šios citatos atskleidžia laikotarpį, kai mokyklos disciplina buvo grindžiama griežta tvarka ir bausmėmis, o ne dialogu. Tai, kas anuomet buvo laikoma norma, šiandien nebesuderinama su švietimo principais, kuriuose akcentuojami susitarimai, emocinis raštingumas ir pagarba vaikui.

Problemos, kurios vis dar egzistuoja

Nepaisant progresyvios teisinės bazės ir diegiamų šiuolaikinių ugdymo metodų, Lietuvos švietimo sistema toli gražu nėra tobula. Viena opiausių problemų išlieka patyčios – maždaug kas šeštas mokinys pripažįsta jas patiriantis bent kelis kartus per mėnesį. 

Daug kalbama ir apie psichologinį klimatą mokyklose: nors prevencijai ir saugumo programoms skiriama vis daugiau dėmesio, realūs pokyčiai reikalauja laiko. Prie iššūkių prisideda ir nuolatinis mokytojų trūkumas bei kvalifikacijos klausimai, ypač STEAM srityse, kas dažnai apsunkina pažangių ugdymo metodų taikymą. 

Technologijų integracija taip pat išlieka netolygi – kol Vilniaus gimnazijų moksleiviai jau kai kuriuos dalykus mokosi pasitelkdami virtualios realybės akinius, mažesnių miestelių mokyklose vaikai vis dar priversti dalintis vadovėliais, nes jų tiesiog neužtenka visiems.

Kaip šiandien sprendžiamos problemos?

Nors fizinės bausmės ir psichologinio spaudimo metodai šiandien yra laikomi teisės pažeidimu, švietimo sistema vis dar ieško būdų, kaip spręsti įsisenėjusias problemas. Tam pasitelkiamos patyčių ir smurto prevencijos programos, stiprinamas socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymas, vis dažniau keliami mokytojų etikos ir saugios mokyklos aplinkos klausimai. 

Tai lėtas procesas, reikalaujantis ne tik teisinių sprendimų, bet ir kultūrinio požiūrio pokyčio.

Prisiminus mokyklą maždaug prieš 30 metų, atmintyje dažnai iškyla ne tiek pats mokymosi turinys, kiek emocijos ir tuometinė „sistema“, kurioje dominavo valdžios asimetrija, griežtos taisyklės ir toleruojamos disciplinos praktikos. 

Šiandieninis Lietuvos švietimas – tai nuolatinis bandymas rasti pusiausvyrą tarp vaikų saugumo ir teisių, demokratinių vertybių bei mokymo kokybės. Nors fizinis smurtas teisės aktų lygmeniu jau seniai uždraustas, sistema vis dar susiduria su patyčių, psichologinio spaudimo ir pedagogų pasirengimo šiuolaikiniam ugdymui iššūkiais.