Susimušė stotyje ir sugriovė imperiją: kaip čekų legionieriai išprovokavo pilietinį karą Rusijoje
Nesėkmingai iš vagono išmesta geležgalio pakaustyta detalė sužalojo gretimo traukinio keleivį. Tai sukėlė susirėmimą, kuris peraugo į masinį sukilimą ir net pilietinį karą vienos didžiausių pasaulio imperijų griuvėsiuose. Neštereotipinės, negausios tautos karinis korpusas keliems mėnesiams tapo ilgiausios pasaulyje magistralės valdovu. Apie ką visi šie įvykiai ir kuo čia dėta Ukraina?
Pirmasis pasaulinis karas buvo daugiataučių imperijų priešprieša. Todėl kiekviena konflikto pusė stengėsi išprovokuoti nesantaiką tautiniu pagrindu savo varžovo stovykloje. Priešo armijų gretose buvo kuriami nacionaliniai daliniai iš pavergtų tautų atstovų. Ukrainiečių tautos tragedija ta, kad šiame kare ukrainiečius įtraukė abejos kariaujančios pusės, todėl mūsų protėviai buvo priversti kovoti vieni prieš kitus.
Čekai ir slovakai prieš austrus ir vengrus
O štai čekų ir slovakų situacija buvo paprastesnė. Jie buvo prispausti vienos imperijos, tačiau jų pavergimas tęsėsi dar nuo Viduramžių, o tai paliko gilų pėdsaką jų tapatybėje. Nepaisant to, čekai ir slovakai aiškiai suprato, kas yra jų priešas. Tokiomis aplinkybėmis parama Austrijos-Vengrijos priešininkei – Rusijai – buvo logiškas ir natūralus sprendimas. Pirmasis čekoslovakų kovinis dalinys karui prieš Centrines valstybes buvo suformuotas Kijeve 1914 metų rudenį. Būtent dabartinės Ukrainos sostinė tapo prieglobsčiu gausiai, taip pat ir ekonomiškai aktyviai, čekų diasporai.
1916 metais Antantė rimčiau pažiūrėjo į čekų ir slovakų tautų atgimimo reikalą. Buvo sukurta Čekoslovakijos taryba, kuriai vadovavo būsimasis nepriklausomos Čekoslovakijos vyriausybės vadovas Tomašas Masarykas. Prasidėjo sistemingas darbas su čekų ir slovakų belaisviais, kariavusiais Austrijos-Vengrijos armijos sudėtyje.
Panašų darbą tuo metu kitoje fronto pusėje vykdė ir Ukrainos politiniai veikėjai, konkrečiai Ukrainos išsivadavimo sąjunga, kuriai vadovavo būsimasis ukrainiečių nacionalizmo ideologas Dmytro Doncovas. Ši sąjunga pasiekė, kad ukrainiečiai būtų išskirti į atskirą karo belaisvių stovyklą, kurioje su jais buvo vykdomas švietėjiškas ir agitacinis darbas. Tačiau, deja, didelių laimėjimų pasiekti nepavyko.
Čekai, slovakai ir UNR
Užtat Rusijos revoliucijos metu 1917 metų pavasarį Čekoslovakų korpusą sudarė jau keli dešimtmečiai tūkstančių karių. Šis ginkluotas dalinys, bazavęsis Kijeve, suvaidino svarbų vaidmenį malšinant bolševikų sukilimą mieste 1917 metų rudenį. Korpusas palaikė teisėtą Rusijos valdžią, kurią tuo metu Ukrainos žemėse atstovavo Ukrainos Centrinė Rada. Bolševikų sukilimo numalšinimas sudarė prielaidas paskelbti Ukrainos Liaudies Respubliką (UNR).
Tačiau vėliau iš Korpuso Čekoslovakijos tarybos buvo gautas įsakymas daugiau nesikišti į „vidinius Rusijos“ konfliktus. Todėl čekoslovakai nepadėjo UNR apginti Kijevo nuo bolševikų puolimo 1918 metų žiemą. Sudaryti neutralumo sutarties su bolševikais į Ukrainą asmeniškai atvyko Tomašas Masarykas. Kijevą Krutų stotyje teko ginti moksleiviams ir karo kursantams.
Į Europos centrą per Ramųjį vandenyną
Po Brest-Litovsko taikos sutarties pasirašymo tarp UNR ir Centrinių valstybių, čekoslovakų korpusas paliko Ukrainos teritoriją. Paryžiuje jam buvo numatytas atitinkamas vaidmuo Pirmajame pasauliniame kare – žūti Vakarų fronto mūšio laukuose už Antantės interesus, kuri čekams ir slovakams žadėjo valstybingumą.
Iš pradžių nedidelis Korpuso būrys buvo nugabentas į Prancūziją per Murmanską ir Archangelską. Tačiau dėl šio maršruto pavojingumo (kiviams, plukdžiusiems šiuos karius, tik per stebuklą pavyko išvengti vokiečių povandeninių laivų torpedų), buvo nuspręsta perdiskuoti Čekoslovakų korpusą į Prancūziją per Vladivostoką ir Ramųjį vandenyną. Šiai akcijai planuota pasitelkti 63 ešelonus.
Atrodė, kad visi turėjo būti patenkinti: čekoslovakai važiuoja kovoti už savo Tėvynės išlaisvinimą, Antantė gauna solidžią paramą, o bolševikai atsikrato realios karinės jėgos teritorijose, į kurias pretenduoja.
Tačiau prieš šią gyvenimo šventę pasisakė vokiečiai, kuriems visiškai nereikėjo, kad jų priešininkams pasirodytų apie 60 000 užsigrūdinusių čekoslovakų legionierių pastiprinimas. 1918 metų kovą bolševikai su Keturių sąjungos šalimis sudarė separatistinę taiką. Tai įvyko be suderinimo su Antantės sąjungininkais, todėl vokiečiams staiga atsilaisvino apie 40 divizijų, kurias jie permetė iš Rytų fronto (kuris taip nustojo egzistavęs) į Vakarų frontą. Prancūzijoje žmonių ištekliai buvo arti išsekimo. Paryžiui iškilo grėsmė.
Atrodė, kad Vokietijos pergalė – tik technikos reikalas, todėl, kai iš Berlyno į bolševikų kontroliuojamą Kremlių atėjo prašymas sulaikyti legioną, „raudonųjų“ stovykloje nuspręsta neignoruoti „būsimų pasaulinio karo nugalėtojų“ prašymo.
1918 metų pavasarį 60 000 ginkluotų karių buvo 63 ešelonuose, nusidriekusiuose geležinkelio linijose tarp Penzos ir Vladivostoko – linijoje, kurios ilgis siekė apie 7000 km. Tuo metu iš Maskvos vietos bolševikų skyriams plaukė telegramos su įsakymu bet kokiomis priemonėmis sustabdyti Korpuso judėjimą į Vladivostoką. Vienoje iš jų Levas Trockis tiesiogiai įsakė nuginkluoti ir suimti čekoslovakus.
Manoma, kad masinis sukilimas įsiplieskė dėl, atrodytų, atsitiktinio incidento. Čeliabinske vienas iš Čekoslovakų korpuso ešelonų stovėjo greta vagono, kuriuo važiavo buvę vengrų karo belaisviai. Su vengrais slovakų santykiai buvo itin įtempti, mat Budapešte slavų žemės į vakarus nuo Karpatų kalnagūbrio (įskaitant ir dabartinės Ukrainos Užkarpatės teritoriją) buvo laikomos savomis.
Iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis iš vengrų vagono Čekoslovakų korpuso karių link skriejo ketaus kojelė nuo krosnelės. Vienas karys buvo sunkiai sužeistas ir vėliau mirė. Čekoslovakai nusprendė linčiuoti kaltininką. Už tai Čeliabinsko bolševikų valdžia suėmė susijusius Korpuso karius. Dalinio vadovybė saviškių nusprendė nepalikti, todėl suimtus karius atkovojo jėga. Tai sukėlė ginkluotą susirėmimą su vietos bolševikais. Kadangi buvę frontininkai iš Čekijos ir Slovakijos turėjo daugiau kovinės patirties, susirėmimas baigėsi Čeliabinsko perėmimu į Korpuso kontrolę.
Čekoslovakų korpusas prieš bolševikus
Taip prasidėjo bene keisčiausias sukilimas istorijoje. Iš esmės užsienio legionieriai, buvę jau neutralios valstybės teritorijoje, užėmė jos miestą. Čeliabinsko užėmimas sukėlė susirėmimus tarp bolševikų ir legionierių visoje ešelonų judėjimo linijoje. Ir jie dažniausiai baigdavosi čekoslovakų pergale. Taip bolševikai gana savotiškai įvykdė vokiečių prašymą – jie sulaikė čekoslovakus savo teritorijoje, iš esmės pradėdami su jais tikrą karą.
Tomašas Masarykas kreipėsi į Korpuso karius su raginimu priešintis bolševikams, kurie buvo paskelbti Vokietijos sąjungininkais. Į Vakarų frontą tuo metu jau pradėjo vykti Amerikos kariuomenė, todėl Paryžiui karinio pastiprinimo reikėjo mažiau. Antantėje nuspręsta, kad būtina padėti antibolševikinėms jėgoms Rusijoje, taip pamokant juos už separatistinę taiką.
Išilgai Transsibiro magistralės, kurią kontroliavo čekoslovakai, pradėjo formuotis Baltųjų judėjimo – „raudonųjų“ bolševikų varžovų – židiniai. Matydama sėkmę Vakarų fronte, Antantė vis noriau stojo į kovą prieš bolševikus toje teritorijoje, kas buvo likę iš Rusijos imperijos.
Čekoslovakų vaidmenį tolesnėje pilietinio karo eigoje Rusijos imperijos griuvėsiuose sunku įvertinti vienareikšmiškai. Jų pasipriešinimas bolševikų židiniams išilgai Transsibiro magistralės vienareikšmiškai davė impulsą sukilimui, kuris peraugo į pilietinį karą. Padedant Korpusui, Baltųjų judėjimas, vadovaujamas admirolo Kolčiako, organizaciškai susiformavo ir perėjo į puolimą.
Tuo metu Sibiras faktiškai ir buvo miestų grandinė, nusidriekusi azijinės Rusijos dalies pietuose. Kas kontroliavo šiuos miestus, tas faktiškai kontroliavo civilizuotą Sibiro dalį. Milžiniškos teritorijos į šiaurę buvo beveik neįsisavintos.
Tačiau vėliau Korpusas elgėsi susilaikančiai. Po Centrinių valstybių pralaimėjimo kare ir Austrijos-Vengrijos subyrėjimo čekoslovakai labiau norėjo grįžti namo – savo akimis pamatyti po daugelio metų jungo išlaisvintą tėvynę.
Čekoslovakai ir pilietinis karas Rusijos griuvėsiuose
Kruvinas karas Rusijos griuvėsiuose tęsėsi dar dvejus metus, deja, palietė ir Ukrainą. Tuomet, 1918 metų vasarą, atrodė, kad bolševikų valdžia pasmerkta. Tačiau jiems pavyko išsilaikyti, patraukiant į savo pusę skurdžiausius gyventojų sluoksnius, kurių nuskurdintoje Rusijoje pakako, kad padėtų „raudoniesiems“ sutriuškinti savo priešus. Nepadėjo net Antantės intervencija.
O čekoslovakai vis mažiau aktyviai dalyvavo kovos veiksmuose, kartais net trukdydami „baltųjų judėjimo“ pajėgoms. Antantės vadovų nesuderinamumas ir aiškios strategijos bei, svarbiausia, konflikto raidos vizijos nebuvimas pasmerkė visą antibolševikinio pasipriešinimo idėją žūčiai. Komunistinės utopijos apologetai nuskandino šalį kartu su savo politiniais oponentais „raudonojo teroro“ kraujyje.
Čekoslovakų korpusas vis dėlto pasiekė Vladivostoką, iš kur pradėjo savo praktiškai kelionę aplink pasaulį į tėvynę – ką tik susikūrusią Vidurio Europos slavų „demokratijos vitriną“, į kurios sudėtį pateko ir dabartinės Ukrainos Užkarpatės teritorijos. Paskutiniai Korpuso kariai Čekoslovakiją pasiekė 1920 metų lapkritį.
Džiaugsmas gyventi laisvoje savo valstybėje buvo neilgas – nepraėjus nė dviem dešimtmečiams ji buvo išskurdyta ir praryta nacistinės Vokietijos bei jos sąjungininkų.
Kokią išvadą galima padaryti iš šios istorijos? Tai rodo, kokį vaidmenį gali suvaidinti organizuota jėga. Vienas užsieniečių korpusas, įspaustas begalinėse didžiulės imperijos erdvėse, vos nepakeitė istorijos eigos. Galbūt, jei Antantės vadovybė būtų veikusi ryžtingiau ir sugebėjusi tinkamai motyvuoti Čekoslovakų korpusą, pilietinio karo eiga būtų buvusi visiškai kitokia.
O ukrainiečiams istorija su Čekoslovakų korpusu – pavyzdys ir kartu pamoka. Čekai ir slovakai sugebėjo suformuoti tikrai veiksmingą kovinį dalinį iš savo karo išblaškytų tautiečių. Ukrainiečiai šioje srityje buvo mažiau sėkmingi, todėl rezultatas: tarpukariu Europos žemėlapyje atsirado suvereni Čekoslovakija.
Ukrainiečiai gi savo valstybės išsaugoti nesugebėjo. Be kita ko, ir dėl to, kad nesugebėjo įtikinti Antantės, jog tokia valstybė būtų naudinga sąjungininkams. Čekai ir slovakai sugebėjo įrodyti savo vertę, todėl jų valstybė gyvavo. Tačiau viskas šiame pasaulyje kinta, todėl žemėlapyje čekų ir slovakų valstybė egzistavo tik iki tam tikro laiko...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą