V. Kulvinskaitės kėdę kaitino mokinių rimti ir provokuojantys klausimai, tačiau ji drąsiai atsakinėjo. Atvirai pasakojo apie savo asmeninį gyvenimą, sunkumus, santykius su tėvais, pomėgį aplankyti apleistus pastatus,rašytojos darbą. Poetės patirtis privertė susimąstyti apie gyvenimo vertybes, kas yra svarbiausia. V. Kulvinskaitė sužavėjo savo paprastumu, nuoširdumu, prasmingomis mintimis bei įžvalgomis. Moksleiviai suprato, jog yra ne tik išmintinga, bet ir atvira bei komunikabili asmenybė, pasižyminti didele ištverme.
Labiausiai įstrigo jos mintys apie meilę: „Šis jausmas turėtų padėti žmonėms būti laimingiems, ir jei laimės nejauti, gal tai nėra tikra meilė... Aš tikiu, kad meilė turėtų atnešti ne kančias, o augimą, klestėjimą.“
Taip pat, remdamasi savo patirtimi, V. Kulvinskaitė pasiūlė, ką reikėtų daryti jaunam žmogui, kai šis įsimyli: nebijoti parodyti, ką jaučia. Daugelis nesiryžta tokiam rimtam žingsniui, nes bijo būti atstumtas. Tačiau autorė sako, jei esi tikras dėl savo jausmų kitam žmogui, tai nebijok pripažinti ir pasakyti. Juk žmogus, kurį įsimylėjai, tikriausiai net nenutuokia apie tavo jausmus jam ir galbūt jaučiasi taip pat - mylintis. Neretas įklimpsta į nelaimingą meilę, nes bijo atsiskleisti ir tikisi pirmo žingsnio iš kito, bet jo nesulaukia. Atstūmimas - blogiausia, kas gali nutikti tokioje situacijoje, tačiau tada žinosi, kad reikia susitvarkyti su savimi, savo jausmais ir gyventi toliau.
Paauglystė - tai laikas, kai ieškoma individualumo, todėl kyla daug nesutarimų tarp tėvų ir vaikų. Literatūros kritikė atvirai kalbėjo apie savo santykius su šeima. Prisipažino, jog jos ryšiai su tėvais buvo panašūs į knygos „kai aš buvau malalietka“ pagrindinio personažo - dažnai jų nematydavo, todėl santykiai buvo komplikuoti. Tačiau laikui bėgant bendravimas su mama pagerėjo. V. Kulvinskaitė sakė, jog vaikystėje, paauglystėje jai stigo mamos dėmesio, o dabar ratas apsisuko - mamai trūksta bendrystės, kurios rašytoja ne visada gali suteikti dėl darbo, ji dėl to blogai jaučiasi. Mokiniai suprato, jog šeima yra viena svarbiausių vertybių, ir jeigu anksčiau tarp artimųjų iškilo sunkumų, niekada nėra per vėlu juos išspręsti.
Susitikimas su V. Kulvinskaite mokinius apdovanojo neįkainojama patirtimi. Rašytoja įdomiai pasakojo ne tik apie savo kūrybą, bet ir kasdienio gyvenimo istorijas, kurios paskatino pažinti dar nesuvokiamą pasaulį. Buvo nepaprastai gera dalintis jaukia šiluma tokią šaltą rudens popietę.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą