Sutuoktiniai ravėjo piktžoles ir aptiko relikviją, kurios ieškojo pusė Europos – kas nutiko toliau

Tulano universiteto antropologė Daniella Santoro ir jos vyras Aaronas Lorenzas, tvarkydami tankiai apžėlusį kiemą prie savo istorinio namo Naujojo Orleano Keroltono rajone, po augmenija aptiko marmurinę plokštę su lotynišku įrašu. Iš pradžių Santoro manė, kad ji galėjo būti atgabenta iš vienų istorinių miesto kapinių, todėl kreipėsi pagalbos į Naujojo Orleano universiteto antropologijos profesorių D. Ryaną Gray.

Netrukus radiniu susidomėjo tarptautiniai ekspertai. Tiek Insbruko universiteto, tiek Tulano universiteto specialistai nepriklausomai vieni nuo kitų išvertė lotynišką įrašą ir priėjo prie tos pačios netikėtos išvados.

© Romėnų antkapis, rastas Naujojo Orleano kieme. Nuotrauka: D. Ryan Gray

Atskleista, kam priklausė antkapis

Naujojo Orleano paveldo išsaugojimo centras pranešė, kad užrašas priklausė Sekstui Kongenijui Verui (Sextus Congenius Verus). Jis buvo Trakijoje gyvenusios besų genties narys, mirė sulaukęs 42 metų ir net 22 metus tarnavo triremoje „Asclepius“. Paminklą jam pastatė paveldėtojai Atilijus Karas ir Vetijus Longinas.

Netrukus tyrėjai suprato, kad toks užrašas jiems jau matytas. Paaiškėjo, jog identiškas antkapis anksčiau buvo įtrauktas į Čivitavekijos miesto muziejaus, esančio į šiaurės vakarus nuo Romos, katalogą, tačiau prieš daugelį metų paslaptingai dingo.

Šis atradimas nustebino ir profesorių D. Ryaną Gray.

„Niekada negaliu sakyti, kad jau mačiau viską. Visada atsiranda naujų netikėtumų ir paslapčių, kurias reikia išspręsti“, – sakė jis.

Siūlai nuvedė į Antrąjį pasaulinį karą

Norėdama išsiaiškinti, kaip antkapis dingo, Tulano universiteto klasikinių studijų docentė Susann Lusnia planuotos mokslinės kelionės metu apsilankė Italijoje.

Muziejaus darbuotojai paaiškino, kad 1943–1944 metais Čivitavekija buvo smarkiai bombarduojama sąjungininkų pajėgų. Per antskrydžius buvo sunaikintas vietos muziejus, o daugybė vertingų eksponatų dingo tiek per patį bombardavimą, tiek po jo kilusiame chaose.

Lusnia taip pat nustatė, kad po Romos išvadavimo per miestą žygiavo JAV Penktosios armijos 34-oji divizija, o dalis jos karių kurį laiką buvo dislokuoti šiame regione. Tai leido kelti prielaidą, jog būtent tuo metu antkapis galėjo patekti į Jungtines Valstijas, nors kas jį išgabeno, iki šiol nėra žinoma.

Buvusi namo savininkė papildė istoriją

Dar vienas svarbus lūžis įvyko po to, kai apie neįprastą radinį pranešė vietos žiniasklaida. Tuomet su tyrėjais susisiekė buvusi namo savininkė Erin Scott O'Brien.

Ji prisiminė, kad maždaug prieš du dešimtmečius, sodindama medį, marmurinę plokštę tiesiog padėjo kieme, nes manė, jog tai tėra gražus dekoratyvinis akmuo.

„Maniau, kad tai tiesiog meno kūrinys. Net neįsivaizdavau, kad tai beveik 2 tūkst. metų senumo relikvija“, – sakė moteris.

Ji papasakojo, kad antkapis priklausė jos seneliui Charlesui Paddockui jaunesniajam, kuris Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo JAV kariuomenėje Italijoje. Į Naująjį Orleaną jis grįžo 1946 metais kartu su žmona Adele, su kuria susipažino tarnaudamas Europoje. Marmurinė plokštė daugelį metų stovėjo šeimos namuose, o po senelių mirties devintajame dešimtmetyje atiteko jų anūkei.

Tyrėjams pavyko atkurti didžiąją dalį neįprastos relikvijos kelionės istorijos, o antkapis jau grąžintas į Italiją.

Vis dėlto vienas klausimas lieka neatsakytas – iki šiol nėra žinoma, kaip Charlesas Paddockas jaunesnysis įgijo šį romėnų paminklą prieš išgabendamas jį į Jungtines Valstijas.