Nieku visą gyvenimą jautusis Nijolė Oželytė: žinojau, kad mylėti manęs nėra už ką

„Gimusi Melagių dieną, bet gailestingo gydytojo dėka savo gimtadienį švenčianti diena anksčiau.

Mažutė, strazdanota, ugniaplaukė, niekada nepažinusi savo tėvo sako, kad yra savybių ir aplinkybių derinys, kurio nepalinkėtumei niekam.

Bet šiandien mes ją kaip tik dėl to ir atpažįstame: dėl tų ugninių plaukų, tokio paties temperamento ir nenoro laikyti liežuvio už dantų“, – apie N. Oželytę kalba LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

– Kur tu esi namuose?

– Niekur. Aš nepripratau prie šito pasaulio, jis man brutalus, spaudžia. Man šitas gyvenimas yra svetimas.

Aš nepripratau prie nieko: nei prie savo kūno, nei prie savo pavardės – nė prie nieko. Aš čia – ufonautas.

Nesu kažkoks filosofas, man viską reikia patirti pačiai, konkrečiai suprasti, o ne išprotauti, ne sakyti: aš tikiu.

Jeigu tu turi tikrą troškulį, tu jo negali numalšinti pasakojimais apie vandenį, tu turi išgerti to vandens gurkšnį.

Jeigu tas gyvenimas – kaip ledų porcija, kurią tu laižai... Na, labai skanu, bet tu žinai, kad ji baigiasi. Na, ir kas tada? Man visą gyvenimą reikėjo išsiaiškinti, jis baigiasi ar ne.

Jeigu aš nebūčiau išsiaiškinusi, kad jis nesibaigia, tada aš čia su tavimi nesėdėčiau.

– Dažnai gyvenime esi patekusi į situacijas, kai atrodė: tai galėjo būti ir pabaiga?

– Taip. Matai, kaip yra... Mano gyvenime yra buvę tokių dalykų, kurie niekaip man neleidžia į tą gyvenimą žiūrėti kaip į netyčia sukonstruotą dalyką.

Kada mano vaikas buvo kokioje 9-oje klasėje, mes susėdome su ja pakalbėti apie gyvenimą ir kažkaip man išėjo pasakyti, kad tu turi nesijaudinti tų siužetų, kurie tave ištiks, nes jie yra kaip įrašyti į kompaktinę plokštelę, tau tik reikia per juos pereiti, jie yra iš anksto sudėlioti.

Ji man sako, vaikas: mama, gi aš nekvaila, jeigu viskas taip būtų sudėliota, tai kam reikėtų gyventi?

Kodėl dabar yra kompetencijos ir nuomonės sulyginimas? Visų nuomonė vertinga.

Na, ne visų. Man nusispjauti į nuomonę žmogaus, kuris neragavo cukraus ir man aiškina, kad gal cukrus toks kaip druska, nes panašu.

Mūsų visų gyvenimai sudaryti iš lygiai tokių pačių įvykių iki banalybės: gimė, mirė, mokėsi, primušė, susirgo, pasveiko, išvažiavo, atvažiavo, grįžo – viskas.

– Nėra taip, kad vieni žmonės, kuriuos sutinki, tave myli a priori, o kiti..? Ar jauti kartais tą neigiamą reakciją?

– Neigiama dažniausiai būna virtualiai. „Ak tu, šlykštyne, ko tu visur lendi, pas Tapiną į laidą? Ko čia sėdi, jau nusibodai!“

Aš rašau: o ko gi tu žiūri, mylimoji, taigi varyk pro šoną...

Bet jeigu su žmogumi susitinki tiesiogiai, tada žiūri jam į akis, jis tau sako, sako, sako, o tu paimi jį ir apkabini.

Supranti, kame reikalas... Tu neturi savimeilės, supranti, kad žmogus nesirenka savo reakcijų, jį tiesiog siutina. Kodėl siutina Landsbergis?

Kodėl dabar yra kompetencijos ir nuomonės sulyginimas? Visų nuomonė vertinga.

Na, ne visų. Man nusispjauti į nuomonę žmogaus, kuris neragavo cukraus ir man aiškina, kad gal cukrus toks kaip druska, nes panašu. Man nusispjauti.

Buvau įsikalusi sau į galvą tokią mintį, kad mylėsiu bet ką, kas mane mylės, kad tik mane mylėtų. Aš žinojau, kad mylėti manęs nėra už ką.

– Kodėl Nijolė? Kas tave taip sugalvojo pavadinti?

– O Dieve – ir prie vardo nepripratau. Tokia beprasmybė...

Viskas man gyvenime duota tam, kad tik nepagalvočiau, jog tai esu aš, kad tik nesusitapatinčiau, kad tik suprasčiau, jog tai – futliaras, pavadinimas, forma, pradedant nuo visko: benkartas vargšės mamos, pabėgusios iš kaimo, pavardė – Oželytė, gimiau ryža ir balandžio 1-ąją.

Mano vargšė mama, kada parodė tą vaiką raudonais plaukais be tėvo prieš 67 metus, verkė ir prašė: užrašykite pusvalandžiu anksčiau, kad nors ne Melagių dieną būtų.

Viskas mano gyvenime buvo padaryta taip, kad neužsimirščiau, jog esu neaišku kam, kad tik nesuprasčiau, jog turiu gyventi, džiaugtis, nurimti, suaugti, daugintis, valgyti, tuštintis ir viso gero.

Aš visą gyvenimą jaučiausi nieku, tokia tuščia vieta – niekada neturėjau svajonių, jaučiausi menkavertė.

– Ištekėti tu irgi nenorėjai?

– Aš žinojau, kad niekas manęs neims. Buvau įsikalusi sau į galvą tokią mintį, kad mylėsiu bet ką, kas mane mylės, kad tik mane mylėtų.

Aš žinojau, kad mylėti manęs nėra už ką.

Esu laiminga, nesitikėdavau nieko daugiau, bet tada bet kas, kas įvykdavo mano gyvenime, būdavo kaip dovana. Kas beįvyktų, ar tu supranti?

– <...> Turi „Tinderį“?

– Net nežinau, kas tai yra.

– Jei turėtum, galėtum susirasti kitą žmogų, partnerį.

– Man nereikia žmonių. <...>

Kai išvažiavo visi vaikai, labai skaudėjo.

Staiga einu, mane užkabino kažkoks jaunas žmogus, mes pakalbėjome, aš nuėjau ir supratau: jeigu aš taip prisirišusi prie tų vaikų, jaučiu jiems tokius jausmus, aš šiuos jausmus galiu jausti kiekvienam žmogui.

Tada supratau, kad tikra meilė yra ne tada, kai myli atskirą žmogų.

Meilė yra tada, kada kaip saulė švieti, kai tu esi meilė.

Tai išsivystymo laipsnis. Jeigu tu toks, ką matai ir myli. Kol tai yra meilė vienam žmogui, tai savimeilė. Užtai ji kankina, užtai tu jį gali pasmaugti. „Aš be tavęs gyventi negaliu!“ Nuo tokių žmonių reikia bėgti.

Jeigu jis negali be tavęs gyventi, jis tavo priešas, jis tave užmuš, jeigu tu nuo jo nusisuksi.

Visas pokalbis – rugsėjo 14 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.