Olava Strikulienė: Sveikatos reforma tęsia ligoninių žudynes

Dėl ko stengiamasi? Dėl žmonių sveikatos ar dėl valstybės pinigų, kuriuos bus galima ištaškyti reprezentacinėms puotoms? Kai SAM vairuoja ne medikas, ir net ne kulinaras, bet ekonomistas, medicinos paslauga iš rajonų jau masiškai sprunka.

Paskutinis įvykis - iš Zarasų ligoninės nuo liepos 1-osios iš darbo išėjo ligoninės direktorius, o paskui jį - 12 medikų. Dėl to sustojo darbas Vidaus ligų, Reanimacijos bei intensyvios terapijos, Dienos chirurgijos skyriuose. Ligoninė liko be kardiologo, neurologo, plaučių ligų specialisto.

Teigiama, kad medikai nerado bendros kalbos su savivaldybe. Kita vertus, ar rajonų medikai bei rajonų vadovai tikrai gali ramiai, be jokios įtampos gyventi, kai ant jų vienodai užgriuvo Arūno Dulkio reformos?

Tiesa, pats A.Dulkys socialiniuose tinkluose rašė, kad konfliktas Zarasuose peraugo sveiko proto ribas, kad ambicijos neturi užgožti pagrindinės misijos - teikti gydymo paslaugas gyventojams.

Na, pasisakė ministras ir tiesiog dūrė pirštu į save. Blogai, kai sveikatos apsaugai skirtų pinigų taupymo, gydymo įstaigų optimizavimo ambicija jau užgožia pagrindinę misiją - teikti gydymo paslaugas gyventojams.

Bet ko ministrui jaudintis?

Juk susirgę zarasiškiai gali pėsti kulniuoti, retai apsireiškiančiais autobusais važiuoti į kitas ligonines. Esančias už 20-40 km.

Palikite ramybėje tai, kas gerai veikė

Bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų asociacijos prezidentas, habilituotas medicinos mokslų daktaras Julius Kalibatas pasiūlė pokalbį pradėti nuo to, kad rajonuose yra labai didelis gydytojų trūkumas, nes jaunų specialistų netenkina rajonų infrastruktūra.

Nepaisant to, jog siūlomas ir butas, ir didelė alga.

„Artimiausiu metu rajonuose gydytojų skaičiaus niekaip nepadidinsime, gydytojai lieka didžiuosiuose miestuose, - aiškino J.Kalibatas, - todėl kilo idėja rajonuose apjunginėti gydymo struktūras, kuriant taip vadinamus Sveikatos centrus.

Pirminės sveikatos priežiūros įstaigos sujungiamos su kai kuriomis antrinėmis ir susidaro 1 konglomeratas su 1 vadovybe, kad būtų lengviau paskirstyti gydytojų krūvius ir t.t.

Na, ir buvo vienas iš reikalavimų, kad jeigu gydymo įstaiga per dvejus metus nesurenka 1200 prisirašiusių pacientų, Ligonių kasos su tokia įstaiga nesudaro sutarties. Taip apie 70-75 proc. tokių įstaigų finansiškai neišsilaiko ir brankrutuoja.

Mes daug kartų kalbėjomės su SAM, kad pirminė sveikatos priežiūra efektyviausia tada, kai ji decentralizuota, kada tokios įstaigos yra mažos.

Kad Sveikatos centrų visai nereikia, o jeigu ir reikalingi naktiniai budėjimai, kaip dabar reikalaujama, kad šeimos medicina būtų prieinama 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę, tai dėl naktinių budėjimų šeimos gydytojai gali ir taip susitarti, nesijungdami į Sveikatos centrus. Matome, kaip į budėjimą naktimis reagavo Vilniaus Centro poliklinikos kolektyvas, kaip nesutiko su tokiais administravimo metodais.

Juk anksčiau naudota sistema puikiai veikė. Kai nedirba šeimos medicina, tada yra greitoji pagalba ir ligoninių priimamieji. Dalis pinigų nuo šeimos medicinos nuskaičiuojama toms įstaigoms, bet tų naktinių iškvietimų tiek mažai, kad šeimos gydytojai finansiškai nenukentėdavo.

Mes aiškinome, kad kai yra milžiniškas gydytojų trūkumas, palikite sveikatos apsaugos sistemą ramybėje ir didinkite priėmimą į medicinos studijas. Ukrainiečių gydytojų sąskaita mes savo problemų tikrai neišspręsime.

Turi būti strateginis mąstymas, nes specialistas ruošiamas 10 metų.

Net daugiau priėmus į medicinos studijas, tie specialistai įsilies į rinką tik po dešimtmečio.

O dabar, kai yra toks medikų trūkumas, pradėta vykdyti sveikatos apsaugos reforma iš jėgos pozicijų.

Tai yra tikrai neapgalvota. Reikėjo paimti vieną rajoną ir atlikti jame pilotinę studiją.

Kad įsitikintume, ar modelis veikia. Nereikia tiesiog tik teoriškai sumąsčius perkelti šitą modelį ir taikyti jį visos Lietuvos mastu."

Tikroji gydymo paslauga ir pusiau gydymo

Jeigu kiltų baisių kataklizmų, žmones gelbėtų 34 gydymo įstaigos, tačiau ramiu laiku visas gydymas suskirstytas į 5 regionus - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio. Solidžiausias gydymas koncentruojasi trijose universitetinėse ligoninėse ir 12-oje respublikinio lygmens ligoninių, kurios taip pat specializuosis gydyti tam tikras ligas.

Pavyzdžiui, viena respublikinio lygmens ligoninė specializuosis gydyti plaučių ligas, kita - inkstų ir t.t. Dar turėsime 7 regionų lygmens ligonines su terapinio bei chirurginio profilio skyriais. Tad visos šios anksčiau paminėtos gydymo įstaigos yra gerai išsivysčiusi, nesužalota, netraumuota MEDICINA.

Dar bus 22 rajonų lygmens ligoninės, teikiančios terapijos, dienos chirurgijos paslaugas. Tokiose rajonų lygmens ligoninėse galės dirbti ir vaikų gydytojai. Jei rajonas vaikų pritrūks.

Kaip bebūtų, tai jau apkapota, sužalota, vienakė MEDICINA.

Na, o prasčiausioje pozicijoje atsidūrė 15 rajono lygmens ligoninių, kuriose liks tik terapija ir slauga.

Tai jau visiškai sužalota MEDICINA, priklausoma nuo savivaldybės malonės. Paversta tik karšinti senolius, kol Dievulis juos pas save pašauks.

O pačią tokią gydymo įstaigą Dievulis dar anksčiau pas save pašauks. Sveikatos apsaugos sistemos optimizuotojų džiaugsmui. Aišku, yra dar smulkesnių ligoninių.

Tačiau, jei jos aptarnauja teritoriją, kurioje nuolatinių gyventojų yra mažiau nei 10 tūkst, tokios ligoninės visai nuvertintos. Jas prisimintų tik tada, jei prasidėtų baisi pandemija ar radiacija.

Matyt, taip atrodo regionų priartinimas prie Vilniaus standartų. Bažnytkaimių gyventojams „garantuojama" medicinos paslaugų kokybė. Tik kaip prie tos kokybės prisėlinti, jei gyveni vienkiemyje ir ištiko infarktas? Reforma garantuoja, kad pagalba tave pasieks per 60 min.

Tačiau didelis skirtumas, ar infarktas tave ištiko Kaune, prie LSMU klinikos, ar Varėnos rajone, prie pušies.

O prisistačiusi greitukė dar svarsto, kur pacientą vežti. Į Vilnių už 82 km, į Šalčininkus už 66 km, į Druskininkus už 57 km, į Alytų už 48 km ar vis dėlto - į Varėną. Nes tikrai būtų sunku apsispręsti, kurioje vietoje yra sutelkta kuo daugiau būtinųjų medicinos paslaugų arčiau gyventojų.

Mat visos Vyriausybės nuolat kartojo, kad gydymo paslaugos turi būti kuo arčiau, o iš tiesų darė viską, kad paslaugos būtų kuo toliau nuo žmogaus.

Ligoninės rūšiuojamos pagal prie jų prisirašiusių gyventojų skaičių. Tad savaime aišku, kad lyderiaus Vilniaus gydymo įstaigos, visos nurodančios vienodą 576 195 pacientų skaičių.

Tačiau žmonės serga ir Pakruojyje, kur potencialių pacientų tik 18 218, o ir jų mažės. Nes valdžia nustatė naują gimdymų kvotą.

Anksčiau gydymo įstaigos galėjo turėti gimdymo skyrius, jei per metus priimdavo 300 gimdymų. O dabar šis skaičius padvigubintas.

Per metus jau reikia priimti 600 gimdymų. Jei ne - skyrius naikinamas, gimdyvės bilda į kitus miestus. Tad kokia jauna specialistų šeima norės įleisti šaknis rajone, kur vietinė ligoninė net neturi gimdymo skyriaus?

O jei nebus vaikų, nebus ir vaikų gydytojų, nebus darželių, nunyks mokyklos. Infrastruktūrose teliks slauga ir šarvojimo salės.