„Swedbank“ tyrimas: ketvirtadalis 40–60 m. gyventojų remia ir savo pilnamečius vaikus, ir tėvus

Nors šios respondentų grupės persidengia mažesne dalimi, 76 proc. nurodo vienu ar kitu būdu pagelbstintys savo tėvams, globėjams ar kitiems vyresnio amžiaus artimiesiems.

„Kaip parodė tyrimas, net ir užauginus vaikus vyresnių nei 40 m. gyventojų rūpesčiai nesibaigia. Dalis ir toliau remia pilnametes savo atžalas, kai kuriems tenka pagelbėti ir savo tėvams.

Tokių, kurie remia ir savo suaugusius vaikus, ir tėvus dalis yra 25 proc., atskleidžia tyrimas.

Taigi, jiems tenka nemaža našta pasirūpinti trimis kartomis – savimi, savo vaikais ir savo tėvais“, – sako „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

J. Cvilikienė atkreipia dėmesį, kad kai kurių gyventojų padėtis gali būti dar sudėtingesnė, mat 40-mečiai dažnai dar turi ir nepilnamečių vaikų.

Tiesa, ne visų gyventojų pagalba artimiesiems – finansinė. Finansiškai savo pilnamečius vaikus arba tėvus remia, atitinkamai, 51 proc. ir 20 proc. respondentų.

Savo ruožtu „Swedbank“ ekonomistė Greta Ilekytė pastebi, kad šie gyventojai savimi ir artimaisiais rūpinasi toli gražu ne iš didžiausių atlyginimų.

„Swedbank“ duomenys rodo, kad į šią amžiaus grupę patenkančių gyventojų atlyginimas siekia vidutiniškai 1250 eurų atskaičius mokesčius.

Tai – panaši vidutinė suma, kurią uždirba dar tik karjeros įkalnėje esantys 18–29 m. jaunuoliai.

Tačiau apskritai ši amžiaus grupė nėra homogeniška, 50–60 m. amžiaus gyventojai susiduria su didesnėmis problemomis – jų užimtumas mažesnis, dažnai mažesnės ir pajamos, didesnė jų dalis patenka tarp gyvenančių ant ar žemiau skurdo ribos“, – komentuoja G. Ilekytė.

Pagalba pilnamečiams vaikams atsieina daugiau

Kaip rodo tyrimas, dažniausiai tiek savo suaugusiems vaikams (30 proc.), tiek tėvams (50 proc.) per mėnesį skiriama iki 100 eurų suma.

Tačiau vaikams dažniau skiriamos ir didesnės sumos, štai, pavyzdžiui, 301–500 eurų sumą per mėnesį vaikams nurodo skiriantys 11 proc., o tėvams – tik 3 proc. respondentų.

„Ir nors apie 80 proc. respondentų sako, kad siekis pagelbėti artimiesiems jiems nesukelia didesnių sunkumų, 30 proc. suaugusiems vaikams padedančių gyventojų teigia dėl to pasididinę darbo krūvį.

Taip teigiančių tarp tų, kurie padeda savo vyresniems tėvams – 21 proc.“, – atkreipia dėmesį J. Cvilikienė.

Kaip pastebi G. Ilekytė, nors norintys pagelbėti artimiesiems 40–60 metų gyventojai ir linkę dirbti daugiau, perkopus penktą dešimtį tai tampa vis sudėtingiau, mat vyrų sveiko gyvenimo trukmė Lietuvoje siekia 55,4 metus, moterų – 59,8 metus. 

„Šiame amžiuje ėmusi šlubuoti sveikata yra viena iš priežasčių, kodėl 55–64 m. amžiaus gyventojai dažniau, kaip jau minėta, atsiduria tarp gyvenančių ant ar žemiau skurdo ribos.

Šio ir šiek tiek jaunesnio (50–64 m.) amžiaus grupės nedarbo lygis yra vienas didžiausių tarp Europos Sąjungos šalių“, – pažymi G. Ilekytė.

Iššūkių tik daugės

Kaip rodo tyrimas, net 4 iš 5 gyventojų jaučia nerimą, kad jiems taps sudėtinga pagelbėti tėvams ar globėjams, augant jų pagalbos poreikiams. Tačiau iššūkiai laukia ir pačių respondentų.

„Jau šiandieną priešpensinio amžiaus (50–64 m.) gyventojai susiduria su iššūkiais darbo rinkoje – jų paklausa mažėja dėl įgūdžių trūkumo, anglų kalbos žinių stokos.

Net ir persikvalifikavusiems gali būti sudėtinga įsidarbinti dėl amžiaus šališkumo ar diskriminacijos dėl amžiaus, kuri, deja, yra ganėtinai gaji“, – pastebi J. Cvilikienė.

Tuo metu G. Ilekytė įvardija realius anglų kalbos mokėjimo bei skaitmeninių įgūdžių skaičius – bazinius skaitmeninius įgūdžius turi 41 proc. 45–54 m. gyventojų ir tik 28 proc. tų, kuriems 55–64 metai. Anglų kalbą moka vos 1 iš 4 gyventojų, kuriam yra 55–69 metai.

„Besimokančių suaugusiųjų tarp 55–64 m. gyventojų – vos 4 proc. Vienas veiksnių, lemiančių mažą besimokančių suaugusiųjų skaičių, yra sudėtingas mokymosi, asmeninio gyvenimo ir darbinių įsipareigojimų derinimas bei mokymų kaina.

Taigi, net ir norintys ilgiau išlikti aktualūs darbo rinkoje vyresnio amžiaus suaugusieji yra įsprausti į kampą.

Vis dėl to, senstant visuomenei ir ilgėjant gyvenimo trukmei, dėmesys priešpensinio amžiaus gyventojų kvalifikacijos kėlimo ar persikvalifikavimo galimybėms privalo augti“, – sako G. Ilekytė.