„Tau visai nerūpi, kaip aš gyvenu!“

Skaitytoja guodžiasi: „Aš vis nusiviliu žmonėmis. Ar per daug tikiuosi iš jų““

Jos žodžiuose jaučiama nuoskauda ir įsižeidimas, nes ji nori kitokios sąveikos su žmonėmis. Ji trokšta daugiau dėmesio ir palankumo ženklų.

Mūsų santykius su žmonėmis formuoja daugybė lūkesčių. Todėl yra prasminga pabandyti išsiaiškinti, kurie yra teisėti, kurie naudingi ir kurie kenksmingi.

Paprastieji: lūkesčiai, kaip turi funkcionuoti pasaulis

Lūkesčiai yra svarbūs. Jie supaprastina gyvenimą, suteikdami jam orientaciją. Mes vystome juos, remdamiesi mūsų išmoktomis pamokomis ir patirtimi, dėl to mūsų pasaulis tampa labiau nuspėjamas.

Pavyzdžiui, jūs tikitės, kad vasarą saulė patekės apie šeštą valandą, nes taip buvo pernai ir užpernai. Jeigu staiga tas pasikeistų, mes sutriktume, turėtume peržiūrėti savo lūkesčius ir juo pakoreguoti.

Kai orų prognozės pranašauja saulėtą dieną, mes nustembame, jei pradeda smarkiai lyti. Bet mes greitai pripažįstame, kad realybė yra kitokia ir prisitaikome prie jos – išskleidžiame lietsargį.

Šioje srityje nukrypimai nuo mūsų lūkesčių būna palyginti neproblematiški. Beveik nejučiomis mes susikuriame hipotezes, kaip funkcionuoja pasaulis. Tai mums duoda supratimą, kaip atrodys mūsų kasdienybė.

Komplikuotieji: lūkesčiai, kaip turi jausti kiti

Sudėtinga pasidaro tada, kai mes kuriame lūkesčius, susijusius su žmonėmis ir santykiais. Beveik nekyla problemų tada, kai vaidmenys būna aiškiai apibrėžti ir paskirstyti.

Mes tikimės iš policininko, kad jis laikysis įstatymų. Gydytoja turi teisę sukritikuoti mūsų piktnaudžiavimą alkoholiu ar kūno svorį, o prekybos centro kasininkei geriau to nedaryti.

Mes ir patys elgiamės dažniausiai taip, kaip to iš mūsų tikisi kiti. Pavyzdžiui, baseine plaukiojame su maudymosi kostiumu, o ne nuogi ar su striuke.

Vaidmenų pasiskirstymas padeda mums susigaudyti žmonių bendro būvio sumaištyje. Kai kas nors nesilaiko taisyklių, prasideda konfliktai ir santykių aiškinimasis.

Dar daugiau pretenzijų kyla asmeninių ryšių srityje. Savo artimuose santykiuose mes beveik negalime orientuotis pagal vaidmenų nuostatas.

Čia partnerių puoselėjami lūkesčiai kito atžvilgiu dažnai neatitinka realių galimybių. Jie būna veikiau individualių norų ir poreikių mišinys, pamažu susiformavęs, apie kurį partneris būna blogai informuotas.

Tada kasdienis sambūvis gali virsti minų lauku. Kol partneriai susigriebs, jie skirs vienas kitam per mažai arba per daug dėmesio ar asmeninės erdvės, parodys per mažai dėkingumo, reikalaus per didelio aukojimosi ir taip toliau.

Kitaip nei į netikėtus oro temperatūros ar biržos svyravimus mes reaguojame kur kas emocionaliau, kai kitas žmogus neatitinka mūsų įsivaizduojamo portreto, kurį mes susikūrėme apie jį.

Mes norime, kad jis pakeistų savo elgesį, tuo pačiu ir savo asmenybę. Kai to neįvyksta, mes susierziname, nusiviliame, įsižeidžiame ir supykstame

Tokio tipo frazės kaip: „To iš tavęs ir reikėjo tikėtis!“ arba „Tau visai nerūpi, kaip aš gyvenu!“ nurodo, kad susidarė blogas mišinys iš vieno aiškiai nesuformuluotų norų ir susitarimo bei kito pažadų nebuvimo.

O iš tikrųjų galima būtų gana nesunkiai ir paprastai sureguliuoti lūkesčius dėl kito elgesio. Dėl tokių dalykų kaip tvarkos lygis namuose tikrai galima susitarti.

Bet kai mūsų lūkesčiai taiko į kito žmogaus mintis, jausmus ir suvokimą, tampa problematiška. Dėl to kyla pasipriešinimas ir išprovokuojamas susidūrimas. Mat pasirinkimas, kokiu jam būti ir kaip gyventi, yra pagrindinis žmogaus poreikis.

Kaip prasminga elgtis su savo lūkesčiais?

Patikrinkite, ar jūsų lūkesčiai yra kilę iš kito asmens patirties ar veikiau iš jūsų asmeninių poreikių.

Pasikalbėkite atvirai apie savo norus ir poreikius ir patikrinkite, ar jie yra realistiniai.

Priderinkite savo lūkesčius prie galimybių ir nebandykite kito žmogaus priderinti prie savo lūkesčių.

Jei kas nors negali atitikti jūsų lūkesčių ar nenori jų atitikti, nuspręskite, ar jums reikia pakoreguoti savo lūkesčius, ar surasti kitą asmenį, kuris būtų labiau tinkamas jūsų lūkesčiams.