Tautinės legendos sako, kad užmušti vorą – ligą į namus prisišaukti

Tautinės legendos sako, kad užmušti vorą – ligą į namus prisišaukti. Nežinau, ar tiesa, bet žinau, kad jau pakliuvau į nedidelę bėdą. Nes su tolesniu mūsų šiandienos pokalbiu, šitoji įžanga... nieko bendro neturi. O jei turi ką – tai tik vieną pastraipą.

Štai toji pastraipa: nuodugniai buvo patikrinta šimtas butų. Vorų ir voriukų rasta... šimte butų. Sužinoti, ar jie ir su jumis kartu gyvena, galima paprastai: turite pasikviesti smuikininką. Kuomet jis užgrieš už širdies griebiančią melodiją, vorai iš slėptuvių bemat išlįs.

Taip atsitinka, nes kartais ir mus nuo gražios muzikos apsiaučia drebuliukai. Vorus smuiko melodijų vibracijos taip ir pasiekia. Per siūlelį, nutiestą nuo voratinklio. Tad lenda voriukas iš slėptuvės pažiūrėti, kas ten vibruoja: ar tik nebus laimikis į tinklą patekęs?

Tik nuo čia ir prasideda tikroji dienos tema apie muzikines vibracijas. Ir apie tai, kaip vienokia ar kitokia muzika turi įtakos gyvenimui ir sveikatai. Tema – pavojinga, nes susijusi su asmeninėmis patirtimis, įgytais ar išsiugdytais skoniais.

Ar įsivaizduojate pasaulį, kuriame dailės mėgėjai pripažįsta tik grafiką, o muzikoje – tik bažnytinį choralą? Kadangi šneka šiandien tik apie muziką (voriukus jau pamiršom), pranešu: šiuo metu oficialiai įteisinti yra 17 žanrų (įskaitant ir retesnius – power-pop, jazz-rap ar western-sving).

O tarp tų, dėl kurių dar ginčijamasi, – net keletas šimtų (!) stilių, rūšių ar porūšių. Jei rastųsi norinčių gilintis, rekomenduočiau pamirštą ir nūnai atgyjantį „blogų berniukų“ stilių – Ska. Šio stiliaus muzikos kūriniai mento ir kalipso elementus jungia su džiazu ir ritmenbliuzu.

Bet gi ne tai įdomiausia: jums įdomu ir vis dar nežinoma, kodėl vieną muziką mėgstate, o kitos – pakęsti negalite? Taip jau yra. Bet turite pripažinti: žmonės, nemėgstantys poezijos, niekada į rankas nepaims knygos, mokančios tą poeziją perprasti. Nes nenorim. Laiko neturim. Tingim. Ir... „kam man to reikia?“.

Todėl dabar jums teks perskaityti pora sakinių apie fiziką. T.y. apie garso dažnius.

Į mokslinį garsų ir ritmų pasaulį giliai nebrisim: pateiksim tik vieną kitą pastebėjimą. Įgimtasis žmonių ritmas vidutiniškai yra du hercai. T.y. maždaug 120 smūgių per minutę. Tačiau sporto treniruotėse, pavyzdžiui, bėgant ant takelio ar minant dviratį priimtinesnis yra didesnis dažnis.

T.y. treniruotėje mūsų organizmai prašo dažnesnio ritmo. Sako, kad produktyviausia sportui ir darbui (?) yra muzika su vyraujančiais 145 smūgiais per minutę. Bet ties šia vieta jau imame klimpti į balą: diskusija per sunki ir autoriui, ir skaitytojams. Tad baigiame ją.

Toliau kaip visuomet tegelbėja iš gyvenimo ir buities surinktieji faktai. Neabejoju, esate skaitę, kad net kai kuriose lietuviškose pieno fermose jau groja klasikinė muzika – taip didinami primilžiai. Perskaičiau, kad melodijos sklinda ir iš vieno kretingiškio, auginančio triušius, fermos.

Tik tikslas sunkokai įtikimas: sako, kad tokių žvėrelių mėsa... skanesnė. Jei šeimininkė skundžiasi, kad jos augalėliai blogai skleidžiasi, reikėtų pakontroliuoti, ar toli tos gėlės nuo garso stiprintuvo. Ir sužinoti, kokią muziką klauso (ir kokiu garsu?) mylimi anūkai, kol močiutė bažnyčion išėjusi.

O pati močiutė, jei kas nors jaunas dieneles jai primins, žinoma, rinksis „bitlus“. („The Beatles“). Ir beveik nesuklys. Nes beveik visos jų dainos atitinka visuotinai priimtinas ritmo ir dainingumo normas. Beje, ar atkreipėte dėmesį į dukart pavartotąjį „beveik“?

Nes neturim teisės ratu apeiti vienos kompozicijos – „Helter Skelter“. (apytikris vertinys būtų „netvarka“). Toji daina medikų dėmesį atkreipė jau nekart. Nes būtent po jos (nors muzikinis dažnis sąlyginai normalus – 6,4 herco) pagausėja iškvietimų dėl širdies ar krūtinės skausmų.

Kai kurie medikai sako, kad tai – įspėjamieji skausmai, nes, kuomet ritmas pasiekia 7 hercus, netoli ir iki smegenų žievės kolapso. Kodėl tokį pavyzdį pateikiau? Ogi, kad patvirtinčiau: pavyzdžiais galima įrodyti viską. Tik reikia gebėti juos surikiuoti taip, kaip tądien yra... naudinga.

Dabar bus keletas bendrųjų frazių. Jos – mažiau paveikios, todėl ties įrodymais neapsistosim. Nes jie – dešimtyse knygų ir straipsnių aprašyti. Mokslo patvirtinti.

Pirmiausia, žinoma, teigiamybės. Jūsų organizmo (ir gyvenimo?) dažnius atitinkanti muzika reguliuoja širdies ritmą, kraujo spaudimą ir bendrąjį gyvybingumą. Kaip keista bebūtų, pasirodo, kad net graudi muzika gerina nuotaiką. O automobilyje, jei tinkamai parinkta, didina ir eismo saugumą.

Kodėl dažniausiai rekomenduojama klasika? (Ne paslaptis: jos nesiklausančių – daug). Todėl, kad ji – artimiausia prigimčiai ir gamtai: ji kaip upelio čiurlenimas, kaip miško ošimas. Ir dar viena dėmesį atkreipianti detalė: roko muzikantai dažnai miršta jauni, o klasikos atlikėjai ilgiau gyvena.

Klasikinė muzika – JAV jau įteisintas poinsultinis gydymas. Ir ne tik: įrodyta, kad ramios melodijos, nebūtinai klasikinės, malšina skausmą, baimės pojūtį ir... skatina geriems darbams.

Bloga muzika išprovokuoja migreną. Skatina nerimą ir... Sąrašas galėtų būti itin ilgas. Tačiau vėl eikime gyvenimiškojo pavyzdžio link: kuomet ant Danės krantinės stovinčiame restorane paprašiau sumažinti metalo muzikos garsą, administratorius, pasilenkęs prie pat ausies, nes kitaip nesigirdėjo, išklojo tiesą: girdi, kai susišnekėti per stalą neįmanoma, stipriųjų gėrimų nuperkama dukart daugiau.

Bet ir čia dar ne viskas: į klausimą, kaip pats galintis dirbti tokiame pragare, paaiškino: po kiekvieno tokio „vakarėlio“ šeštadienio rytais jis einąs į kitą Klaipėdos gatvę paklausyti varpų, kurie jam kaip lietus tą penktadienio purvą nuplauna.

Kiekvienam šio rašinio teiginiui – jei labai norėsite – tikrai rasite antiteiginį. Nes kiekvienas esam kitoks. Tačiau svarbiausia – nepasiduoti pagundai ir nekaltinti jaunų žmonių, kad jų muzika yra nežmoniška, o „kitoniška, nei buvo mūsų laikais“. Tiesiog „senių“ vibracijos jau ne tos, kurios vyravo tuomet, kai jie buvo jauni. Teks neburbėti ir pakentėti. Nes panašiai bumbėjo ir kentėjo dabartinių senelių seneliai.

...Ant stalo liko ilgas sąrašas muzikos kūrinių: blogų, geresnių ir pačių geriausių. Nedrįsau jų rekomenduoti. Nes tuomet ne visiems būčiau įtikęs. Ir atsiprašau už pavadinimą: jei jis būtų kitoks, gal iki pabaigos ir nebūtumėte perskaitę.