Teisininkai, susižavėję vynuogininkyste: „Mūsų vynuogės - su pajūrio charakteriu“
(12)„Drąsiai galime teigti, kad vynuogynas savaime nėra rezultatas. Tai nepailstantis ir nesibaigiantis procesas“, - sako jau septintus metus 1,3 ha vynuogyną Lietuvos pajūryje puoselėjantis Evaldas ir Aušra Mikalajūnai.
Evaldas ir Aušra - teisininkai, dabar abu tobulinantys žinias teisės doktorantūros studijose. Tačiau sūnų Mykolą auginanti pora neslepia, kad vis daugiau širdies ir jėgų atiduoda vynuogynui.
„Dabar jaučiame harmoniją, nes abiem patinka ta galimybė susilieti su gamta. Niekas nesako, kad auginti vynuoges yra lengva, bet derinant profesijas jaučiamės tarsi atradę vidinę ramybę“, - pasakojo Aušra.
„Bet teisės žinios ir čia mums labai praverčia. Teisėje visi mokomi tvarkos. Mūsų ūkis - ekologinis. Laikomės tvaraus ūkininkavimo, pagrįstų pagarba žemei principų. Reikalingas ir įstatymų žinojimas, išmanymas, kaip tvarkyti dokumentaciją. Kad įkurtume ūkį, naudojomės Europos Sąjungos parama. Tad diplomas labai pravertė“, - antrino Evaldas.
Niekas nesako, kad auginti vynuoges yra lengva, bet derindami profesijas jaučiamės tarsi atradę vidinę ramybę.
Prancūziją susikūrė patys
Vos 1,3 km nuo jūros įkurtas vynuogynas yra atokesnėje vietoje, kur prašalaičių žvilgsniai neužklysta. Atvykę į Mikalajūnų šeimos vynuogyną, išvydome retai Lietuvoje matomą vaizdą - tarsi Provanse tvarkingai išrikiuotas ilgas vynuogynų eiles. Skirtumas gal tik tas, kad vynuogės atrodo nedidelės.
„Tokiu metu jos turėjo būti jau dvigubai didesnės, bet tokia šiemet ta vasaros pradžia. Jau matome, kad teks atsisakyti dalies derliaus ir palikti kur kas mažiau vynuogių... Kad tik tos pačios prinoktų“, - atviravo vynuogyno savininkai.
Iš Kauno kilusiam Evaldui svajonė apie nuosavą vynuogyną į galvą krito dar studijų laikais, sostinės kavinėje prie „Vingio“ teatro vartant „Vyno žurnalą“.
„Man visada buvo labai įdomu skaityti apie vynuogininkystę, gėrėtis tokių ūkių vaizdais. Jau tada galvodavau, kad būtų labai malonu gyventi būtent tokioje aplinkoje. Kai susipažinome su Aušra, prie šios minties vėl grįžau“, - pradėjo pasakoti Evaldas.
Iš pradžių pora nusprendė aplankyti vynuogynais garsėjančią Prancūziją. Mikalajūnų vynuogyne stovinčio poilsinio namelio terasoje dar iki šiol stovi rožinė didžiulė kiaulė taupyklė, į kurią jaunuoliai metė pinigus šiai svarbiai savo gyvenimo kelionei.
„Taupėm, taupėm ir sugalvojom... geriau už tas lėšas pasodinti vynuogyną, kad Prancūzija pati ateitų čia“, - pradžią prisiminė Evaldas.
Lietuvoje - vynuogynų bumas
Pradedantiems vynuogių augintojams labai padėjo patyręs vynuogininkas Justinas Slankauskas iš Elektrėnų. Iš jų pora ir pirko pirmąsias vynuoges. Be to, J. Slankauskas dalijosi ir vertingais patarimais.
„Po kurio laiko mus priėmė ir į Lietuvos vynuogininkų asociaciją, kur susipažinome su dar daugiau šio amato žinovų, tad dalijamės vieni su kitais informacija ir patarimais“, - pasakojo Evaldas.
Beje, Mikalajūnų pora kartu su kitais Vynuogininkų, vyndarių asociacijos nariais prisidėjo prie projekto, kurio dėka Lietuva buvo įtraukta į vynuoges auginančių šalių sąrašą.
„Tad pirmieji žingsniai, kurie reikalingi rėmimams ar dotacijoms, jau žengti. Europos Sąjunga jau atkreipė dėmesį, kad ir Lietuva turi vynuogynus“, - minėjo Evaldas.
Poros žiniomis, vien Vynuogininkų asociacijoje yra per 80 narių. Tačiau, suprantama, ne visi vynuogių augintojai stoja į asociaciją, tad realiai jų yra dar daugiau. Žinoma, kiekvieno Lietuvoje esančio vynuogių ūkio dydis skiriasi - nuo keliasdešimt krūmų iki, ko gero, didžiausio - 5 hektarus užimančio - vynuogyno.
„Matome, kad vynuogynų bumas Lietuvoje įvyko per pastaruosius 3-4 metus, tad dar po kokių dešimties metų, manau, vynuogininkystės kultūra Lietuvoje bus stipriai įsišaknijusi. Juolab kad lietuviai nuo seno yra uogininkai“, - svarstė pora.
Rūgštesnė uogos - ne minusas
Žinoma, mūsų šalyje auginamos tos vynuogių rūšys, kurioms tinka lietuviškas klimatas. Lietuviškos vyninės vynuogės dažniausiai yra kur kas rūgštesnės nei užaugusios šiltesniuose kraštuose. Bet kadangi rūgštis yra konservantas, tai galima būtų vertinti kaip gerą savybę ilgalaikėje brandinimo perspektyvoje.
Be to, Lietuvoje užaugintos vynuogės yra unikalios ir dėl čia esančio dirvožemio. Žemė savyje slepia daug turtų, bene vertingiausi iš jų yra mineralai, kurie augalų šaknų pagalba atkeliauja iki žmogaus. Būtent šie mineralai nemažai veikia vynuogių sulčių ar vyno charakterį, kvapą ir net skonį.
Kadangi daugelis vynuogių ūkių Lietuvoje telkiasi aplink Kauną, Vilnių, Mikalajūnai džiaugiasi, kad jų vynuogyne užaugintos uogos išsiskiria dar ir pajūrio charakteriu.
„Mikalajūnų šeimos vynuogyno dirvožemio saugoma paslaptis - čia kažkada buvęs jūros dugnas, apie kurį byloja vynuogyne randamas kalkakmenis su jame įstrigusiomis fosilijomis. Burgundiško vyno gamintojai ypač didžiuojasi šio akmens buvimu vynuogynų dirvožemyje, neslėpsiu, didžiuojuosi tuo ir aš“, - pasakojo Evaldas ir parodė vynuogyne rastų keletą akmens luitų su fosilijomis.
Lietuviškų vynuogių charakterį formuoja ir šaltesnis klimatas.
„Mūsų šalyje užaugintos vynuogės yra gaivesnės, taigi ir iš jų pagaminta produkcija bus gaivesnė“, - paaiškino Evaldas.
Pora sakė girdėjusi, kad lietuviškų vynuogių neretai ieško pirkti ir italų vyndariai - būtent dėl jose esančios rūgšties.
Dar vienas svarbus faktorius, kad Lietuvoje galima auginti neskiepytas vynuoges, mat šiltesnėse Europos šalyse tai darosi vis sunkiau, nes šiltą žiemą neiššąla vynuogių šaknims kenkianti erkutė Filoksera.
Matome, kad vynuogynų bumas Lietuvoje įvyko per pastaruosius 3-4 metus, tad dar po kokių dešimties metų, manau, vynuogininkystės kultūra Lietuvoje bus stipriai įsišaknijusi.
Jūra padeda
Vynuogininkai atviri - kiekvieni metai labai skirtingi, tad iššūkių netrūksta. Visgi nė karto nekilo nė menkiausia abejonė dėl savo pasirinkimo.
„Neslėpsiu, kartais, žvelgiant į nuotraukas, kokia buvo pradžia, ir patiems sunku patikėti, kad mes jau nuėjome tokį kelią. Viską pradėjome nuo nulio - atvirame lauke. Kai įsigijome šį žemės sklypą, jame augo pupos ir javai, o šalia buvo krūmynai. Tad tas jaunatvinis maksimalizmas yra didelė varomoji jėga“, - prisiminė Aušra.
Dabar Mikalajūnų vynuogyne auga per 4 tūkst. vynuogių krūmų, 2,5 tūkst. iš jų - derančios.
Viską pradėjome nuo nulio - atvirame lauke. Kai įsigijome šį žemės sklypą, jame augo pupos ir javai, o šalia buvo krūmynai. Visgi tas jaunatvinis maksimalizmas yra didelė varomoji jėga.
Pora džiaugiasi, kad jūrinis klimatas, pasirodo, labai tinkamas vynuogininkystei, nes dėl šalia esančios jūros žiemos nėra tokios atšiaurios. Vis dėlto su šalnomis kartais tenka kariauti ir pajūrio vynuogininkams.
Mikalajūnų šeimos ūkio socialiniuose tinkluose yra vaizdžiai aprašyta, kaip jiems kartą pavasarį teko kovoti su šalnomis.
„Gegužės 5-6 dienos mums priminė dokumentiniame filme “Red Obsession„ skambėjusią frazę: “All we need is to protect the wine." O kadangi prieš vyną visada eina vynuogės, mums teko saugoti būtent jas.
Pirmąją naktį vyko intensyvus pasiruošimas, nes iki pat galo naiviai tikėjome, kad pajūryje nebus šalnų. Ugniaviečių išdėstymas, skardų gręžimas, malkos, degūs skudurai, saugumo priemonių patikrinimas... Darbas tokioje teritorijoje tikrai netrumpas procesas.
Bet ko nepadarysi, kai tai, tikrąja to žodžio prasme, gyvybės ar mirties klausimas. Taigi, Prima nocta stingdantis priešas taip ir nepasirodė. 6.30 val., ramu, sutaupėm šovinių, išėjome pailsėti.
Antroji naktis, 2 val. nakties, tuk tuk, -1 laipsnis... Šalna pasirodė anksčiau, nei tikėjomės. Pradėjome intensyviai degti laužavietes. Skubėjome, ar užteks malkų iki ryto? 4 val., termometras prie pat žemės rodė - 4 laipsnius, o štai šildomose eilėse 0, arba +1. Skubėjome pasipildyti malkų, ugnis jas tiesiog ryte rijo, nes pūtė intensyvus rytų vėjas. Nebuvo laiko niekam, bėgte maitinome ugnį mediena.
Procesas varginantis ir reikalaujantis daug kantrybės, bet vertas viso to. 7 ryto, 1 laipsnis, pumpurai saugūs, mums pavyko „to protect the vines“, - tai tik vienas 2023 metų pavasarį aprašytas vaizdingas epizodas iš vynuogininkų gyvenimo.
Mikalajūnai atviri - darbo vynuogyne labai daug.
„Ko gero, pasodinti - lengviausia. Jas reikia ir ravėti, ir nuolatos šienauti tarp eilių augančią žolę, genėti pačius vynmedžius, juos parišti. Kadangi ūkis ekologiškas - vynuogės purškiamos tik su žolelių ištraukomis arba ekologiniais preparatais, tad tai reikia daryti kur kas dažniau, nei pasitelkus į talką chemiją...“ - vardijo Aušra ir džiaugėsi, kad jiems noriai talkina ir šeima, ir draugai.
„Pasakysiu paprastai, jei per sezoną kiekvienai vynuogei nenusilenksi bent penkis kartus - nieko nebus. Tai tikrai nėra ta uoga, kur tik pasodini ir vėliau ateini susirinkti derlių. Vynuogininkas tikrai negali būti sofos ūkininkas“, - antrino Evaldas.
Patys Palangoje gyvenantys Mikalajūnai į vynuogyną atvyksta kone kasdien ir visada randa ką čia veikti.
Užaugintą derlių šeima parduoda vyndariams, taip pat verda džemus, padažus bei gamina nedidelį kiekį naminio vyno savo reikmėms.
„Mokomės. Turime tikslą - gauti licenciją ir gaminti vyną pardavimui“, - atviravo Evaldas.
Taip pat pastaraisiais metais pora pradėjo nuomoti vynuogyną ir įvairioms asmeninėms šventėms rengti.
Šeima džiaugiasi, kad skaičiuojantis septintus metus vynuogynas jau neša pajamas. Visgi, ko gero, svarbiausia, ką jiems davė ši veikla, - ramybė ir susiliejimas su gamta.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą