Inga įvairiems žmonėms užduoda du paprastus klausimus:
1. Kada supratai, kad užaugai?
2. Kada jautiesi laimingiausias?
Projekto herojų atsakymais ir užfiksuotomis nuotraukomis Inga dalijasi socialiniuose tinkluose ir džiaugiasi, kad jau yra ir nemažai sekėjų, laukiančių vis naujo herojaus istorijos.
„Proceso metu tenka eilinį kartą įsitikinti, kad aplink mane begalė įspūdingų, įsimintinų, nuostabių žmonių“, - džiaugiasi Inga.
Beje, kaip ir buvo galima tikėtis, į pirmąjį klausimą daugelis herojų atsako, kad iki šiol dar nesijaučia suaugę, arba galvoja, kad tai yra nuolatos vykstantis procesas.
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba. I. Kuznecova gavo stipendiją trims mėnesiams, bet pati svarsto, kad šis projektas gali išsitęsti kur kas ilgiau.
„Gali būti, kad pratęsiu, nes yra labai daug norinčiųjų dalyvauti. Būčiau nieko prieš vykdyti šį įdomų projektą kad ir metus. Atlikusi šį įdomų tyrimą paskui bandysiu visą surinktą medžiagą perteikti šokiu.
Kol kas dar nesu tiksliai nusprendusi, ar tai bus tik mano solinis performansas, ar bus išleistas šokio filmas.
Kuo toliau, tuo labiau į finalinį šokį man norisi įtraukti ir visus projekto dalyvius, tik dar tiksliai nesu sugalvojusi, koks tai turėtų būti formatas. Kol kas tebesu kūrybinėse paieškose“, - pasakojo I. Kuznecova.
Taigi - susipažinkite:
Mantas, 33 metai, šokėjas
1. Tikriausiai man buvo septyneri, ir tikriausiai buvo rudens antra pusė. Ir taip jau nutiko, kad tuo metu gyvenau tik su tėčiu, ir tikrai nežinau, kodėl lipau sienine spinta, kad pasiekčiau man reikiamo atsuktuvo, kam jis buvo reikalingas, šiai istorijai neaktualu.
Bet tikrai žinau, kad už įrankių dėžės, baltame polietileno maišelyje, buvo LEGO. Net nedrįsau jo liesti, kad ir kaip smalsumas kuteno pakaušį. Dabar pagalvojus, kodėl nusprendžiau tėčio apie tai neklausti, atsakymo tikrai neturiu, bet tikriausiai jau nuo tada pradėjau dėlioti savo planą galvoje.
Kalėdų išvakarėse, grižus namo po Kūčių vakarienės, už lango buvo jau tamsu, namuose tylu. Tėtis nuėjo į virtuvę, aš savais reikalais, kad ir kokie jie galėjo būti.
Bet netrukus atėjau jam pasisakyti, kad jau einu miegot, nes greičiau ateis rytas ir galėsiu džiaugtis tuo, ką rasiu po egle. Žinoma, jis tam neturėjo ką pridurti.
Tiksliai nepasakysiu, kiek teko palaukti apsimetant, kad miegu, bet tikriausiai jis nekantravo labiau už mane.
Daugiabučio sienos ir Kūčių vakaro tyla leido įdėmiai klausytis, kaip jis atsistoja nuo kėdės, prieina prie spintos, atidaro duris, paima LEGO, uždaro duris, kaip stengiasi žengti tyliai, bet grindys to neleidžia, nueina į kitą kambarį, padeda po egle ir grįžta atgal į virtuvę.
Norėčiau manyti, kad išlaukiau bent penkiolika minučių iki kol jau stovėjau virtuvės tarpdury su LEGO rankose jam vaidindamas, kad Kalėdų senelis jau buvo apsilankęs ir „žiūrėk, ką man paliko“.
Kodėl reikėjo ar norėjau suvaidinti tai, kas iš manęs jau buvo atimta? Jei apsilankysiu pas psichologą, manau, teks šį klausimą paanalizuoti.
Ironiška, jog atsikėlęs Kalėdų rytą jau žinai - Kalėdų senelio nėra.
2. Laimingiausias jaučiuosi tada, kai visi juokiasi dėl to, ką aš padariau ar pasakiau.
Angelė, 92 metai, audėja
„Apie Angelę norisi bent keletą sakinių pridėti nuo savęs. Tai yra ta nuostabi kaimynė, su kuria karantino dėka gana stipriai susibičiuliavome.
Ne be jos pastangų pas mane periodiškai atsiranda gėlių puokštės, o virtuvėje visada galima rasti bent vieną porcelianinę Angelės lėkštutę, nes: “Aš tau padariau mišrainės, galvojau dar nebūsi išvykusi.
„ Su ja kalbamės rytą prieš man išvykstant į gastroles kitame Lietuvos gale. Suskamba skambutis į duris: “Inga, ateik pas mane kavos.„ Atėjusi žagteliu nuo suruoštų vaišių, J. Statkevičiaus “Grožio kirčio„ knygos ant komodos ir atsakytu klausimu apie jos amžių :“Man 92 metai. Aš 1929 metų gimimo", - pasakoja projekto autorė I. Kuznecova.
1. Aš labai vėlai užaugau. Mes buvome trys draugės, visos gimusios tą patį sausio mėnesį.
Bet jos pradėjo vaikščioti į gegužines žymiai anksčiau negu aš. Man brendimas prasidėjo gerokai vėliau ir krūtinė pradėjo augti žymiai vėliau. O tada jau reikėdavo imti medžiagas ir siūti pačiai.
Ir liemenukus reikėdavo siūti. Gerai, kad mano mama mokėjo ir siūti, ir austi, viską pasidarydavome pačios.
2. Angelė: Nuo mažumės užsirašinėdavau ant visokių lapelių, kad noriu būti siuvėja. Mano giminės gyveno Klaipėdoje, aš norėjau mokytis siuvimo amato. Jie man padėjo surasti mokytoją, tad aš atvykau mokytis ir gyventi čia
Buvo labai sudėtinga, reikėjo užsidirbti pinigų, aš buvau išmokusi siūti, bet neturėjau siuvimo mašinos. 1954 metais susituokiau...
Aš: o palaukit, o kada Jūs jaučiatės laimingiausia?
Angelė: Aš laiminga, kad viskas, ko norėjau (ant lapelių užrašomos svajonių profesijos), aš pasiekiau.
Ir dar daug kitų dalykų mes aptariame, bet čia gal jau kitam projektui. Tik pastebiu, kad Angelė su dideliu entuziazmu kalba apie šuniukus, tikrai įtariu, kad jie irgi daro ją laimingą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą