Toma Dabulevičienė: „Gyvenimas prasmingesnis, kai galiu kam nors padėti“

Toma, jūs gimėte ir užaugote Panevėžyje, tačiau pasirinkote su jūra susijusią profesiją. Kuo jūra jus patraukė?

Nors pati esu panevėžietė, tačiau mano tėčio giminės yra nuo Gargždų, tad nebuvo taip, kad visiškai nebūčiau susijusi su šiuo kraštu. Vasarą atvažiuodavome pas močiutę, į pajūrį ir visada mane traukė čia.

Kaip artimieji reagavo, kai pasirinkote jūros studijas?

Nekaip, labai atkalbinėjo. Gimnaziją baigiau gana gerais pažymiais ir egzaminus išlaikiau aukštais balais.

Rinkdamasi studijas, įrašiau tik vieną vienintelį pasirinkimą - studijuoti hidrologiją ir okeanografiją Klaipėdos universitete.

Panevėžyje niekas tokios specialybės nežinojo. Namie kilo skandalas, kad kažkokią nesąmonę sugalvojau.

Bet aš užsispyriau, ir viskas, kitų variantų net nesvarsčiau.

Įstojau, pasilikau ir dabar pati esu šios specialybės studijų koordinatorė. Gyvenu, dirbu Klaipėdoje jau penkioliktus metus. Niekada šio sprendimo nepasigailėjau.

Kokias dovanas padovanojo ši netradicinė hidrologijos ir okeanografijos specialybė?

Tai yra gamtinės geografijos studijos, kurių didžiausia dovana - suvokimas, kad visi procesai ir visi žmonės Žemėje yra susiję.

Tai labai įdomios studijos, nes mokomasi ne tik teorijos, bet ir vykstama į stažuotes, vykdoma praktinė veikla.

Ši specialybė man padovanojo daug kelionių, suteikė galimybę susipažinti su skirtingomis šalimis ir kultūromis, pakeitė, praplėtė mano pasaulio suvokimą.

Pagaliau pati patyriau, kaip jūra keičia žmones. Dabar tai matau stebėdama studentus, kurie po praktikos jūroje visi grįžta kitokie, įkvėpti, entuaziazmu degančiomis akimis.

Šiuo metu tyrinėjate Baltijos jūrą pasitelkdama palydovinių tyrimų duomenis. Esate tam gavusi net Europos kosmoso agentūros finansavimą. Papasakokite plačiau apie savo veiklą.

Nuo bakalauro darbo laikų, kai pradėjau dirbti su palydoviniais duomenimis, iki pat šiol tęsiu šį darbą Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institute.

Esame subūrę mokslininkų grupę, kuri užsiima palydovinių duomenų pritaikymu įvairiems tyrimams.

Palydoviniai duomenys suteikia informacijos apie jūros vandens temperatūrą, dumblių žydėjimą, laivų taršą, ledus. Pavyzdžiui, pasitelkę palydovų informaciją galime nustatyti, kaip Kuršių mariose formuojasi ledas, kur yra properšos, kada galimas išnešimas ir pan.

Aš daugiausiai dirbu su jūros paviršiaus temperatūros palydoviniais duomenimis, analizuoju įvairius procesus, vykstančius Baltijos jūroje. Aiškinuosi, kokie yra mūsų jūros vandens temperatūros svyravimai ir kokį poveikį jie gali turėti ekosistemai, žuvims, žmonėms.

Vykdome įvairius projektus. Vienas iš jų yra paminėtas Europos kosmoso agentūros finansuojamas projektas, skirtas tam, kad palydovinių duomenų analizės įgūdžius perduotume didesniam ratui žmonių, kuriam jie gali būti svarbūs, naudingi.

Žiniomis ir patirtimi, kaip nagrinėti ir pritaikyti palydovinius duomenis įvairiose srityse, dalijamės su studentais, aplinkosaugos organizacijomis, nacionaliniais parkais.

Kad ir ką darome, Baltijos jūra yra viena labiausiai užterštų jūrų. Ar pačios dėl to neapima beprasmybės jausmas?

Ne, nes žinau, kad viskam reikia laiko. Taip pat ir jūrai išsivalyti reikia laiko.

Jeigu šiandien visiškai nustotume teršti Baltijos jūrą, ji išsivalytų, atsinaujintų tik per 50 metų.

Manau, kad mūsų pareiga yra šviesti žmones, aiškinti jiems, kad Baltijos jūros ir apskritai pasaulio ateitis prasideda nuo mūsų pačių veiklos ir pasirinkimų - kad ir kosmetikos ar buitinių priemonių. Juk viskas, ką mes pasirenkame, galų gale atsidurs jūroje.

Esu tikra, kad švietėjiška veikla veikia. Jeigu niekas apie tai nekalbėtų, galbūt jau šiandien ta jūra atrodytų dar baisiau.

Kalbant apie Baltijos jūros taršą, ką jūs akcentuotumėte ir ką patartumėte žmonėms, norintiems, kad ji taptų švari.

Šiuo metu labai aštri ir aktuali yra jūros tarša mikroplastiku, kuris plika akimi nematomas, neįmanoma jo išvalyti, o daro didžiulę žalą.

Mikroplastikas neretai naudojamas kosmetikos produktuose. Tad renkantis šveitiklius, dantų pastą raginčiau žvilgterėti į jų sudėtį, ar šveičiamosios dalelės yra pagamintos iš mikroplastiko, ar natūralios, ir pasirinkti produktą be plastiko.

Man atrodo, elementaru einant į parduotuvę pasiimti medžiaginį daugkartinį maišelį, rinktis vietinius produktus. Apskritai stengtis mažiau vartoti.

Pačios gyvenime greta darbo labai svarbus vaidmuo tenka savanoriškai veiklai: gelbėjote vėžliukus, globojate gyvūnus, per COVID-19 pandemiją savanoriavote ligoninėje, padedate ukrainiečiams, „Niekieno vaikams“ ir t. t. Ką jums duoda savanorystė?

Man atrodo, kad gyvenimas prasmingesnis, kai galiu kam nors padėti, ir pati geriau jaučiuosi kažką gero, naudingo nuveikusi, užuot serialą žiūrėjusi.

Tiesą sakant, net negalvoju apie tai, kur čia dabar savanoriauti, tiesiog savaime taip išeina.

Kad ir savanoriavimas su vėžliukais. Juk jie tokie mieli ir gražūs, o atsainiai numestas maišelis, atsidūręs vandenyje, gali išnaikinti daugybę rūšių. Tai ir priverčia susimąstyti, ar aš tikrai noriu du obuolius įsidėti į plastikinį maišelį, kuris vėliau nežinia kur nukeliaus.

Pandemijos piko metu juk ne tik gydytojai, bet ir valytojos, virėjos ėjo į darbus, rizikuodamos savo sveikata. Negalėjau tiesiog sėdėti namuose ir tikėtis, kad viskas bus už mane padaryta.

Tai savanorystę inspiruoja noras visur dalyvauti?

Ne, ne noras dalyvauti, o tai, kad man skauda. Kad ir karas Ukrainoje. Negaliu ramiai sėdėti namie ir stebėti. Jausčiausi niekam nenaudinga.

Todėl iš karto prisijungiau prie savanoriškų iniciatyvų padėti. Suprantu, kad mano darbas nieko daug nekeičia, bet tik žiūrėti ir nieko nedaryti man per skaudu.

Kai tik ukrainiečiai ėmė bėgti į Lietuvą, mes pas save namuose priėmėm mamą su dukra, paskui vieną moterį, dabar močiutę su anūke. Dabar pas mus gyvena tik močiutė, nes anūkė įstojo į LCC universitetą ir gavo bendrabutį. Kitos moterys taip pat susirado darbus, kitus būstus.

Nėra daug vietos mūsų namuose, bet gyvename dviese su dviem šunimis, negalėjom nepriimti. Galvoju, o jeigu mano mamos, manęs kažkas taip nenorėtų priimti tokioje situacijoje. Ir ryžomės.

Karas tęsiasi daugiau kaip pusmetį. Nejaučiate diskomforto, taip ilgai gyvendami savo namuose su svetimais žmonėmis, juolab kad gyvenate ne nuosavame name, o bute?

Iš pradžių buvo kiek baisu ir neramu, bet ar mums pasisekė, o gal taip jau yra, kad ateina tokie žmonės, koks pats esi.

Tikrai nejaučiame, kad jie būtų svetimi, atvirkščiai, labai geri, savi žmonės.

Jeigu laimėsiu „Klaipėdos ateities“ stipendiją, visą ją atiduosiu Ukrainą remiančioms organizacijoms. Bent kažkam padėsiu.

Toma, ar greta savo įvairiapusės veiklos turite kokį hobį, ar skiriate laiko tik sau?

Turiu du hobius - tapybą ir gėlininkystę, daržininkystę. Už tapybą esu dėkinga dailininkui Ernestui Žvaigždinui. Prieš penkerius metus pirmą kartą dalyvavau jo vedamuose tapybos užsiėmimuose Smiltynėje. Tuo metu kaip tik rašiau disertaciją ir tapyba man buvo nuostabus atotrūkis ir poilsis. Ši veikla man taip patiko, kad iki šiol tapau, kai noriu pailsėti, apie nieką negalvoti, pabūti viena. Tapau tik savo malonumui.

Panašiai yra ir su gėlininkyste bei daržininkyste. Gyvename daugiabutyje Rumpiškės gatvėje, bet prie namų turime nedidelį plotelį žemės, kuriame įrengiau savo gėlyną ir pakeltas lysves, kuriose užauginu visokių žalumynų, pomidorų, agurkų, kuriuos labai mėgsta mūsų šuo. Mano daržininkystė irgi labiau ne dėl maisto, o dėl malonumo.